Kauno miestiečių kasdieniniam gyvenimui ir profesinei veiklai didelę reikšmę turėjo raštingumas. Gebėjimas skaityti, rašyti ir skaičiuoti buvo būtinas pirklių, gydytojų, teisininkų, kai kurių amatininkų – auksakalių, mūrininkų ir kt. darbe. Raštingumo buvo reikalaujama iš miesto savivaldos žmonių – burmistrų, tarėjų, vaito, suolininkų, tad jau XV a. Kaune žinomos miesto savivaldos institucijų raštinės; yra išlikę čia rašyti raštai ir žinutės apie jų veiklą. XVI a. viduryje raštas dokumentų pavidalu jau buvo giliai prasiskverbęs į kasdienį kauniečių gyvenimą. Tuo metu jau sunku įsivaizduoti beraštį pirklį, prekiaujantį ne tik Kaune, bet ir Vilniuje ar Dancinge. Beveik kasdienio gyvenimo...
Prekyba senajame Kaune telkėsi Rotušės aikštėje, kuri buvo gyvybingiausia antradieniais, vykstant miesto turgui, o taip pat mugių dienomis. Didžiausia miesto mugė vykdavo kasmet Šv. Kryžiaus (rugsėjo 14) dieną ir užsitęsdavo iki dviejų savaičių. Turgaus ar mugės metu prekiautojai prie prekystalių užpildydavo visą aikštę. Kiekvieno amato produkcija turėjo savo vietą aikštėje, o atvykėliams prekeiviams buvo nurodoma jų prekybos vieta. Tokie nurodymai atvykėliams buvo susiję ne tik su prekių asortimentu, bet ir jų išpažįstama religija[1]. Dėl išpažįstamos religijos iš ekonominių paskatų, kurį laiką netgi taikyti apribojimai ir draudimai[2]. Dar neprasidėjus ilgiau trunkančiai mugės prekybai,...
Senąjį Kauno miestą gaisrai nusiaubė net keletą kartų, tačiau vėlesnėms kauniečių kartoms dėl patirtų milžiniškų nuostolių 1732 m. ir 1801 m. gaisrai įsiminė labiausiai. Jie netgi iš atminties ištrynė prieš tai buvusius[1]. Bene pirmą kartą raštiškai Kauno miesto priešgaisriniu saugumu susirūpinimą išreiškė Žygimantas Senasis 1540 m. privilegijoje Kauno miestui. Joje buvo nurodyta, kad, siekiant išvengti gaisro pavojaus, iš miesto teritorijos būtų iškeltos pirtys ir bravorai, o centre prasidėtų mūrinių pastatų statybos. Kadangi šių nurodymų nesilaikyta, XVIII a. 8 dešimtmetyje prie šių taisyklių teko sugrįžti, bet jau remiantis ne senąja valdovo privilegija, o naujais valstybinių institucijų...
Nuo XIV a. pabaigos iki XVII a. vidurio Kaunas nebuvo karo veiksmų zonoje, svetimos kariuomenės miestui nekėlė grėsmės, tačiau nuo XVI a. miestiečiams nerimo priežastimi buvo savos kariuomenės plėšikaujantys daliniai. Kaunas buvo samdinių kelyje vykstant į karą ar grįžtant iš jo, bet vėliau turėjo karius ir apgyvendinti. 1579 m. Steponas Batoras Kaune telkė samdinių dalinius ruošdamasis žygiui prieš Maskvą, o 1621 m. kauniečiai netgi turėjo priimti Lenkijos samdinius (vadintus lisovčikais), kurie garsėjo ne tik karinėmis pergalėmis, bet ir ypatingu žiaurumu. 1622‑1625 m. kauniečiai su prašymais išlaisvinti juos nuo karių apgyvendinimo prievolės kreipėsi į etmoną ir valdovą, bet...
Kauno miesto archyvas pradėtas kaupti nuo pat miesto savivaldos įkūrimo, t. y. XV a. pradžios. Jame saugoti svarbiausi miesto dokumentai: Kaunui suteiktos Lietuvos didžiųjų kunigaikščių privilegijos, miesto administravimo (valdymo, juridiniai, finansiniai) dokumentai bei jų nuorašai. Augant šių dokumentų skaičiui, jie pradėti rišti į knygas. Dauguma miesto dokumentų prapuolė ar sudegė dėl miestą persekiojusių gaisrų, karų ir vidaus suiručių, tačiau didžiąją dalį svarbiausių dokumentų miestiečiai išsaugojo. Seniausia šias dienas pasiekusi yra 1522‑1544 m. magistrato aktų knyga, nors rašytiniuose šaltiniuose yra užuominų, kad Kauno aktų knygos sudarinėtos jau XV a. antroje pusėje. Taip pat...
Pirmosios žinios apie Kauno keltus yra atsitiktinės, apsiribojančios kelto arba keltininkų paminėjimais, kurie nesuteikia daugiau informacijos. Miesto rašytinis palikimas žymiai pagausėjo XVIII amžiuje, nes šalia aktų knygų išliko magistrato posėdžių protokolai ir finansiniai dokumentai. Tuomet Kauno miestui priklausė Nemuno keltas, o Neries keltas buvo Vilijampolės savininkų Radvilų nuosavybėje[1]. Nors 1764 m. kauniečiai aiškino, kad Radvilos sau prisiskyrė iš miesto ne tik Neries krantą, bet ir Neries keltą[2], vis tik jo priklausomybė iki XVIII a. nėra aiški. Neries keltas praeityje nebūtinai priklausė miestui – galėjo būti ir Kauno seniūno žinioje. Tuo tarpu Nemuno keltas (arba keltai)...
Nuo XVI a. galima atsekti Kauno gatvių pavadinimus. Dalies pagrindinių gatvių pavadinimai kito nežymiai, o dalis skersgatvių vardus keitė beveik neatpažįstamai. Pavyzdžiui, dabartinė „Vilniaus“ gatvė vadinta „Didžiąja“, „Ilgąja“, o nuo XVII a. ir „Didžiąja Vilniaus“ gatve, nes senajame Kaune buvo ir antroji Vilniaus gatvė (dabartinė „Nemuno“), vadinta „Mažąja Vilniaus“ arba „Antrąja Vilniaus“ gatve. Iš pietvakarinio Rotušės aikštės kampo link Nemuno ėjusi gatvelė „Vokės kampu“ vadinta keturiomis kalbomis – lotyniškai, vokiškai, lenkiškai ir lietuviškai (Vokies Co‘pie, Platea Germanica, Niemiecki Kąt, Wokies Kampas; vėlyvuose dokumentuose sutinkamas dar ir lietuviškas „Vokiečių kampo“...
XVI a. viduryje Kaune prasidėjo mūrijimo darbų bumas, kuris tęsėsi iki šimtmečio pabaigos, o XVII a. pradžioje Aleksandras Gvagninis Kauną pavadino „mūriniu miestu“. Pagrindus šiems pokyčiams Kaune padėjo 1540 m. Žygimanto Senojo privilegija, kurioje buvo nurodyta užstatyti tuščius sklypus ir bendruomenės reikmėms išlaikyti Kauno plytinę, kuri tuo metu buvo apleista ir neprižiūrima. Miesto plytinė, visų pirma, buvo reikalinga miesto bendruomeninių pastatų statyboms, tačiau atlikusios plytos taip pat pardavinėtos miestiečiams, stačiusiems privačius namus. Kartu su plytomis buvo gaminamos ir čerpės. Ilgainiui kartu su miesto plytine ėmė veikti privačios bei vienuolynų ir parapinės bažnyčios...
Kauno mieste vykdavo stebuklai. Pagrindinis jų kaltininkas buvo Čenstakavos Dievo Motinos paveikslas[1], iš pradžių kabojęs Šv. Jurgio bernardinų bažnyčios kairėje pusėje buvusioje koplyčioje. Niekas nežinojo, kaip tas paveikslas Kaune atsirado, tačiau jo stebuklingosios galios ypač išryškėjo XVII a. vidurio Rusijos okupacijos metu. XVII a. antrojoje pusėje visoje LDK apskritai buvo pastebima tendencija laukti stebuklų ir pagerbti malonėmis garsėjusius paveikslus. Dievo malonės poreikį, matyt, sustiprino patirti karo baisumai ir ligi tol neregėtos okupacijos žiaurumas. Čenstakavos Dievo Motinos paveikslas buvo Lenkijoje, Čenstakavos pauliečių vienuolyno bažnyčioje kabojusio ir stebuklais...
Viduramžių miesto augimas buvo paremtas prekyba. Ryškus architektūrinis ir archeologinis intensyviai besiplečiančios prekybos indikatorius yra tiltų statyba. Tiltai – tai ne tik besivystančios prekybos, statybų ir judėjimo bei tankėjančio kelių tinklo ženklai. Jie imponuoja dėl techninių tuometinių statybininkų įgūdžių, meistrystės. Be to, upės užtvenkimas, vagos pasukimas, pumpavimo kamerų įrengimas, įleidžiant sudėtingus tilto atramų pamatus – visa tai liudija dideles kapitalo sąnaudas. Vis tik apie Kauną žinios yra labai ribotos. Abi upės buvo vandeningos ir tai neabejotinai apsunkino įvairių inžinerinių įrenginių statybą. Žemėvaldos sistema glaudžiai siejo miesto gyventojus su...