Stebuklai Šv. Jurgio bažnyčioje prie Čenstakavos Dievo Motinos paveikslo

Kauno mieste vykdavo stebuklai. Pagrindinis jų kaltininkas buvo Čenstakavos Dievo Motinos paveikslas[1], iš pradžių kabojęs Šv. Jurgio bernardinų bažnyčios kairėje pusėje buvusioje koplyčioje. Niekas nežinojo, kaip tas paveikslas Kaune atsirado, tačiau jo stebuklingosios galios ypač išryškėjo XVII a. vidurio Rusijos okupacijos metu. XVII a. antrojoje pusėje visoje LDK apskritai buvo pastebima tendencija laukti stebuklų ir pagerbti malonėmis garsėjusius paveikslus. Dievo malonės poreikį, matyt, sustiprino patirti karo baisumai ir ligi tol neregėtos okupacijos žiaurumas.

Čenstakavos Dievo Motinos paveikslas buvo Lenkijoje, Čenstakavos pauliečių vienuolyno bažnyčioje kabojusio ir stebuklais garsėjusio paveikslo sekinys. Čenstakavos paveikslo kopijos apskritai buvo labai paplitę Lenkijoje ir Lietuvoje, neretai garsėdavo stebuklais, rodėsi, kad su tapytojo potėpiais sekiniai galėdavo perimti dalelę autentiškojo paveikslo šventumo. Paveiksle pavaizduota Dievo Motina Marija su Kūdikiu ant rankų.

Rusijos okupacijos akivaizdoje Čenstakavos Dievo Motinos paveikslas iš Kauno miesto buvo išvežtas į saugesnę vietą – Raudonės dvarą, priklausiusį LDK paiždininkiui Jeronimui Krišpinui Kiršenšteinui. Ši šeima buvo svarbi bernardinų vienuolyno rėmėja, todėl neatsitiktinai jai buvo pavesta saugoti vienuolių turtą. Čia, Raudonės dvaro koplyčioje, kurioje tas paveikslas buvo pakabintas, prasidėjo ligi tol neregėti stebuklai, apie kuriuos bernardinai surašė reliaciją vienuolyno knygoje, šiuo metu saugomoje Vilniaus universiteto Rankraščių skyriuje. Taip pat yra šios reliacijos fotokopija, atlikta Kauno arkivyskupijos kurijos archyvaro Petro Veblaičio užsakymu ir saugoma Kurijos archyve.[2] Reliacijoje užfiksuoti paveikslo dėka patirti stebuklai vyko 1655–1706 m. laikotarpiu, tačiau stebuklai pradėti fiksuoti tik 1670 m., tad pirmieji stebuklai, įvykę Raudonėje, buvo papasakoti bernardinų vienuoliams iš atminties. Stebuklus pradėjo registruoti bernardinų gvardijonas Aleksėjus Maceina (Macyna), labiausiai nusipelnęs šio paveikslo kulto plėtotei. Iš viso užregistruoti per tą laikotarpį patirti 26 stebuklų atvejai.

Pirmoji žinutė liudija, kad Raudondvario koplyčioje buvęs paveikslas pravirko tą pat valandą, kai maskoliai užėmė LDK sostinę Vilnių (okupacija įvyko 1655 m. rugpjūčio 8 d.). Paveikslo ašaras regėjo tuo metu pamaldose dalyvavę Raudonės pilies gyventojai, visa Krišpinų šeima ir ten buvęs pats A. Maceina. Tad šio paveikslo pagerbimas betarpiškai susijęs su karo su Rusija baisumais. Raudonėje būdamas paveikslas sukėlė dar kelis stebuklus. 1671 m. kovo 4 d., matyt, šv. Kazimiero dienos proga pas Kauno sindiką Petrą Kazimierą Laurynavičių vykusių pietų metu jo žmonos sesuo Magdalena Vendžiagolskienė papasakojo A. Maceinai iš LDK paiždininkienės Krišpinienės girdėjusi, kad maskoliai kareiviai norėjo nuo Raudonėje buvusio Čenstakavos Dievo Motinos paveikslo nuplėšti sidabro karūną, tačiau ši nepasidavė. Kareiviui tepavyko išplėšti vieną sidabro gabaliuką, tačiau tuo pat momentu sudžiūvo ir sutrumpėjo jo ranka. Išsigandę kareiviai daugiau paveikslo nelietė. Taigi, stebuklingi paveikslai turėjo savybę save apginti. Magdalena Vendžiagolskienė pati buvo patyrusi malonių prie šio Čenstakavos Dievo Motinos paveikslo. Moteriškę buvo apėmęs labai stiprus galvos skausmas, nedavęs ramybės nei dieną, nei naktį, negalėjo nė bluosto sudėti, todėl puolė į desperaciją, vos galėjo iš lovos pakilti. Tuomet, prisiminusi apie stebuklingąjį paveikslą, nusprendė nuvykti į Raudonę ir prie paveikslo votą prikabinti. Ten koplyčioje kabojo ne tik šis bernardinų stebuklingasis paveikslas, bet dar du stebuklingi paveikslai, saugojimui atgabenti iš Oršos ir iš Zapyškio panelių vienuolių. Moteriškė pasimetė nežinodama, kuris iš jų kaunietis. Tačiau pirštas pats parodė į bernardinų paveikslą, tokiu būdu stebuklas padėjo atpažinti „savąjį“ stebuklingąjį paveikslą. Prie jo pridėjusi votą, M. Vendžiagolskienė stebuklingai pasveiko. Taigi, paveikslas gydė įvairias žmonių negalias. Vien per Kazimierinių pietus įvykusio pokalbio metu pasveiko neseniai sunegalavusi pokylio šeimininkė Laurynavičienė. Verta pabrėžti, kad stebuklai buvo viena iš užstalės pokalbių temų Kauno miestiečių tarpe.

Po karo stebuklais garsėjęs Čenstakavos Dievo Motinos paveikslas grįžo į Šv. Jurgio bažnyčią, nuo 1669 m. čia žmonės ėmė patirti stebuklus. Stebuklų knyga užfiksavo, kad 1669 m. pasveiko mirtinai sirgusi Barbora Saurymavičienė (Saurymowiczowa), jos dukrelei Konstancijai po paaukojimo paveikslo Marijai iš nosies nustojo bėgti be perstojo tekėjęs kraujas, o mažoji dukrelė Ona po to, kai aplankė paveikslą ir naktį jį susapnavo, buvo išvaduota nuo kaltūno (morbo caduco). Galbūt ta pati Saurymavičienė 1676 m. vėl buvo maldų prie paveikslo dėka išgalbėta nuo didelio širdies skausmo.

1669 m. malonė aplankė ir bernardiną Leonardą Balcevičių (Bolcewicz). Vargšelis buvo užvalgęs pusžalės, tik iš viršaus apkepusios dešros, nuo kurios jam taip suskaudo pilvą, kad raitėsi ant žemės kaip ungurys. Pasimeldęs prie paveikslo, aplankė bernardinių nuodėmklausį tėvą Augustiną Zalivskį, kuris jam šildė pilvą prie krosnies, skaromis ir lėkštėmis aprišdamas. Po šių procedūrų kenčiantysis pradėjo smarkiai vemti, po to kelias dienas be sąmonės gulėjo, baltas kaip lavonas, bet netrukus ėmė taisytis ir pasveikęs prie paveikslo Marijai padėkojo.

Paveikslo užtarimas padėdavo sunkių gimdymų atvejais. 1669 m. A. Maceina buvo pakviestas pas vieną miestietį, už vienuolyno gyvenusį, kad jo žmonos išpažintį išklausytų ir mirčiai paruoštų, nes ta moteris jau kelios dienos negalėjo pagimdyti. Kai A. Maceina moteriškę įkalbėjo kreiptis užtarimo į paveikslo Mariją, po to ji greitai vaiką pagimdė ir pasveiko. Kitas sunkus gimdymas vyko 1670 m. per patį Adventą. Pats kunigas A. Maceina paaukojo Karaliaus dvare (na Krolewskim dworze) gyvenusią gimdyvę paveikslo Marijai, nes ji jau nebegalėjo kalbėti, ir prie paveikslo aukojo už sergančiąją šv. Mišias. Jų metu, iškėlus Švč. Sakramentą, moteris stebuklingai pagimdė.

Bernardinų Marija saugojo nuo skendimo. Ši funkacija buvo aktuali dviejų upių pašonėje įsikūrusiam Kaunui. Stebuklų knygoje užfiksuota, kaip 1670 m. bernardinų pamokslininkas eidamas gatve sutiko vargšę moteriškę, raudančią nuskendusio vyro, mat jų šuo, niekada nė per žingsnį nesitraukdavęs nuo vyro, vienas parbėgo namo. Vyras medine valtimi kėlėsi per upę ir iškrito. Bernardinas, paguosdamas moteriškę, liepė kreiptis į paveikslo Mariją maldomis, giliai tikint pamatyti grįžtantį vyrą. Moteris taip ir padarė. Nepraėjo nė ketvirtis valandos, kai sugrįžo visas šlapias, tačiau sveikas ir linksmas moteriškės vyras, išgelbėtas rusėno Jokūbo Haiduko, gyvenusio Markienės name ant Neries upės kranto. Apie šį įvykį paliudijo bernardinas Leonardas Balcevičius. Jis kartu su A. Maceina buvo ir kito 1670 m. prie vandens įvykusio atsitikimo liudytojai. Laivavedžių brolijos nario sūnus Jonas Dambrovskis Skurka vos nepaskendo su valtimi, priešais išdygus grėsmingai ledo lyčiai. Tik po maldų paveikslo Marijai, sulaukus jos malonės, lytis laimingai praplaukė pro šalį. Kai dar kartą J. Dambrovskis vos nepaskendo, išmaldavęs iš Marijos malonės, sau tvirtai pasakė daugiau niekuomet kojos prie vandens nekelsiąs. Po šių įvykių laimingasis, gyvenęs už parapinės bažnyčios pas poną Daugėlą, kasdien ateidavo į šv. Jurgio bažnyčią dalyvauti šv. Mišiose, padėkodamas ir paveikslo Marijai. Tokiu būdu stebuklais garsėjęs paveikslas padėdavo į Šv. Jurgio bažnyčią pritraukti daugiau tikinčiųjų. Nuo skendimo paveikslas apsaugojo 1676 m. per Nemuną su didžiule baime besikėlusį bevardį asmenį.

Prie paveikslo patirtos malonės gelbėjo nuo akių ligų: 1670 m. po paaukojimo paveikslui pasveiko skandančios ir pūliojančios Agnietės Šimonavičienės (Szymonowiczowa) akys, atsidėkodama moteriškė prie paveikslo pridėjo sidabro plokštelę. Kita bevardė moteriškė, kankinama akių skausmo, votą paaukojo ir pažadėjo kiekvieną trečiadienį dalyvauti šv. Mišiose prie paveikslo – po šių įžadų skausmas apleido akis. Nuo dantų skausmo 1670 m. prieš Viešpaties Gimimo šventę pagijo Mykolas Rudziavskis, tai pažymėdamas sidabrine plokštele, pakabinta prie paveikslo. 1675 m. šio negalavimo atsikratė tėvas Jokūbas Vrublevskis. Kojų skausmai 1670 m. praėjo Kauno tarėjui Kazimierui Vinogradzkui po to, kai jis paaukojo votą ir ėmė kiekvieną šeštadienį klausyti šv. Mišias prie Čenstakavos Dievo Motinos paveikslo.

Maldos prie paveikslo 1676 m. pasninko metu padėjo pasveikti į Kauną iš Tytuvėnų vos gyvam atvykusiam dominikonui. Vienuolis buvo siaubingai išbalęs, sutinusiomis kojomis, skaudančiu pilvu ir dusuliu krūtinėje, negalėjo miegoti nei dieną, nei naktį, sunkiai kąsnį gebėjo praryti. Vaistinėje Kaune įsigyti vaistai visai nepadėjo, bet jo pačio ir dar vieno kunigo karštos maldos pastatė laimingąjį ant kojų.

Minimi keli pasveikimai nuo proto ligų, arba pamišimo. 1670 m. maldomis prie paveikslo Švč. Mergelei Marijai buvo išgelbėtas Kauno suolininko Jono Dembkovskio sūnus, apsėstas velnio. Per daug nesitikėdamas malonės, vienas bernardinų kunigas meldėsi už vargšą vaikį prie paveikslo užtarimo, ir stebuklas įvyko. 1675 m. birželio mėnesį LDK vėliavininkas Konstantinas Pacas taip pat teigė maldų pagalba išsivadavęs nuo vienos kerėtojos sukeltų kerų, taip pat jis ir jo žmona kelis kartus buvo pasveikę nuo įvairių ligų. Atsidėkodami Pacai dalyvaudavo pamaldose, laikomose prie paveikslo, bei paaukojo sidabro lempą, o kad ji amžinai degtų, kasmet (išskyrus nelaimių metus) duodami po 60 auksinų. Gali būti, kad kauniečių prie stebuklingu laikyto paveikslo demonstruotas pamaldumas užkliuvo kitų Kauno bažnyčių šeimininkams. Antai 1675 m. po beveik metus trukusio pamišimo, desperacijos (turbūt, šių laikų terminais kalbant, depresijos) pasveikęs Jurgis Gurskis norėjo paaukoti paveikslui sidabro votą, tačiau vienas jėzuitas jį perkalbėjo, neleido auksakaliui Rzandnikui (Rządnik) jo nukalti. Bernardinai stebėjosi tokiu jėzuito elgesiu, rašydami, kad motyvą tik Dievas težino (quo motivo Deus scit). Kas žino, gal ši jėzuitų kritika lėmė, kad žmonės nustojo prie paveikslo patirti malones. Tada beliko pačiam paveikslui priminti apie save, mat stebuklais garsėję paveikslai galėjo daryti persimainymus. 1676 m. užfiksuota, kaip, giedant paskutines Rarotas, paveikslas pasidengė kažkokia keista medžiaga, o paskui išryškėjo ir atsinaujino, visi sidabro papuošimai ėmė blizgėti lyg būtų ką tik iš auksakalio rankų išėję.

Taigi visi šie Raudonėje ir 1669–1676 m. Kaune patirti stebuklai buvo susiję su dviem juos fiksavusiais bernardinais – Aleksiejumi Maceina ir Leonardu Balcevičiumi. Pagrindinė sąlyga, norint išgyventi stebuklą, buvo tikėjimas, maldos prie stebuklais grasėjusio paveikslo ir dalyvavimas šv. Mišiose. Stebuklus patirdavo tiek Kauno miesto elito atstovai, tiek paprasti gyventojai. Turtingieji kaip buvo įprasta atsidėkodami paveikslui nepamiršdavo prie jo prikabinti sidabro plokštelę – votą. Stebuklais garsėjusio paveikslo turėjimas didino bernardinų bažnyčios populiarumą, patyrę malonių žmonės įsipareigodavo nuolatos lankytis bernardinų bažnyčioje ir melstis prie paveikslo.

Po 1676 m. apie stebuklus reliacijoje žinių nepateikta. Dar vienas ir paskutinis įrašas padarytas 1706 m. Kauno vaito žmona Ilevičienė, sužinojusi apie savo ligą, prie paveikslo rado nusiraminimą, pasveiko ir bernardinų sutikimu sugalvojo pernešti stebuklais garsėjusį paveikslą iš Šv. Pranciškaus altoriaus į kitą altorių. Taigi, ši žinia liudija, kad tarp 1676 m. ir 1706 m. paveikslas jau buvo pakeitęs savo buvimo vietą bažnyčioje – perneštas į Šv. Pranciškaus altorių. Nors 1706 m. buvo svarstyta, ar jį grąžinti į koplyčią kur prieš tai buvo, ar patalpinti Vitebsko vaivados Andriejaus Krišpino Kiršenšteino už 2000 auksinų naujai pastatytame didžiajame altoriuje virš ciborijos, tačiau panašu, kad šiam paveikslui buvo parinkta garbingiausia vieta didžiajame altoriuje, nes 1755 m. jis buvo būtent didžiajame altoriuje.[3] Taip paveikslas pradėjo naują savo gyvenimo ir pagerbimo etapą, apie kurį daugiau informacijos minėta reliacija nebefiksuoja.

Stebuklingajam paveikslui, 1670 m. duomenimis, priklausė Marijos ir Jėzaus kūnams skirta apdengti sidabro suknia, dvi karūnos ir 23 sidabro plokštelės.[4] Stebuklingais laikytus paveikslus buvo įprasta papuošti tauriaisiais metalais ir brangakmeniais. 1676 m. sidabro plokštelių ant paveikslo jau turėjo būti žymiai daugiau, tačiau kiek – duomenų nepateikta.

L. Šinkūnaitės duomenimis, šis kadaise stebuklais garsėjęs Čenstakavos Dievo Motinos paveikslas ilgus metus buvo laikomas kunigų seminarijoje, o nuo 2001 m. kabo Kauno arkikatedros bazilikos altoriuje.[5]

Vaida Kamuntavičienė