Reikšmingą miesto ūkinio pajėgumo dalį ankstyvaisiais naujaisiais laikais sudarė amatininkų produkcija. Jos dydį lėmė amatininkų skaičius, tačiau tikrąjį pajėgumą ir įtaką miesto gyvenimui rodė amatų specializacija. Kuo daugiau amatų telkėsi mieste, kuo įvairesni jie buvo, tuo toks amatų centras buvo svarbesnis šalies gyvenime ir turėjo didesnę rinką. XV a. Kaune užsimezgusi amatininkystė vėliau tik toliau plėtėsi ir gausėjo. Tyrinėtojai XVI‑XVII a. Kauno mieste praktikuotus amatus skaičiuoja dešimtimis, pabrėždami čia egzistavusių amatų įvairovę. Be visur įprastų, susijusių su maisto, aprangos, įrankių gamyba, mieste telkėsi ir retesnių specialybių atstovai – gydytojai, barzdaskučiai,...
Kauno benediktinėms vienuolyno fundatorius Andriejus Skorulskis 1624 m. dovanojo didžiulį žemės sklypą šalia Kauno miesto Panerio vartų, besidriekusį nuo Neries upės krantų iki pat Šv. Mikalojaus bažnyčios ant kalno. Anksčiau toje vietoje buvo Rekučio ir Kostevičiaus dvarai, tačiau palaipsniui tokioje strateginėje vietoje susispietė amatininkai, ūkine prasme svarbūs Kauno miestui. Susiformavo taip vadinamas Raginės miestelis, aktyvią ūkinę veiklą vystęs Kauno priemiestis. Vienuolės tapo to miestelio amatininkų žemės sklypų savininkėmis, sudarydavo su tais žmonėmis kontraktus ir imdavo metinį mokestį už naudojimąsi sklypu (taip vadinamą teragiumą). Amatininkai paprastai patys tuose sklypuose...
Mūsų dvarionis Ivanas Kuncovičius prašė, [karalienė] Bona jį palaikė, atiduoti jam išmarinį Kauno miestiečio Mitkaus Miklaševičiaus namą [...] Jei iš tiesų išmarinis, įvesdinkite jį[1] – šiame 1530 metų valdovo dovanojimo rašte užfiksuotas vienas ankstyviausių išmaros teisės taikymo atvejų Kaune. Pagal šią teisę (šaltiniuose vadinamą iure caducum,) privatinis turtas, kuris neturėjo teisėtų paveldėtojų ir į kurį niekas nepareiškė savo teisių per metus ir šešis mėnesius, atitekdavo valstybei. Magdeburgo teisėje, teisėtais turto paveldėtojais laikyti ne tik mirusiojo nuosavybės valdytojo palikuonys, bet visi giminaičiai, galintys įrodyti giminystės ryšį su buvusiuoju turto savininku. Teisėtu...
XVIII a. Europoje vyko didžiosios reformos, kuriomis siekta suefektyvinti valstybės administracijos darbą. Remiantis naujomis idėjomis valstybė turėjo dirbti tiksliai, kaip laikrodis. Čia išskirtinis dėmesys atiteko policijai, kuri turėjo ne tik užtikrinti centrinės valdžios nurodymų vykdymą bei jai teikti patikimą informaciją, bet ir pagelbėti visuomenei siekti visuotinės gerovės ir geros tvarkos. XVIII amžiuje policijos užduotys buvo suvokiamos plačiau nei šiandien. Policija rūpinosi ne tik viešąja tvarka ir saugumu, bet ir prižiūrėjo statybas, kelius, kontroliavo ilgio ir svorio matus, produktų kokybę, jų kainas, teismų darbą, steigė ir prižiūrėjo ligonines, prieglaudos namus, kalėjimus,...
Lietuvos didžiųjų kunigaikščių lankymasis Kaune priklausė nuo konkrečių valdovo kelionės tikslų, kurie dažniausiai nebuvo susiję su paties miesto reikalais. Jie buvo sprendžiami Vilniuje, Trakuose arba Krokuvoje, o vėliau ir Varšuvoje, kur rezidavo Lietuvos didysis kunigaikštis. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas (1392-1430) Kaune lankėsi dažniausiai. Nors daugiausiai laiko praleisdavo Trakuose, į Kauną jis atvykdavo vidutiniškai tiek pat kartų kaip ir į sostinę Vilnių[1]. Išskirtinį Vytauto dėmesį Kaunui sąlygojo tuometinis monarcho vaidmuo valstybės valdyme ir įtempti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės santykiai su Vokiečių ordinu. Šiems santykiams pasiekus piką – 1409 m. nuo...
Protestantų pirklių Esenų giminės atstovai Kauno savivaldoje iškilo XVIII amžiuje, bet daugiausiai karjeroje pasiekė Henrikas Esenas, kuris tapo ne tik Kauno burmistru, bet ir Kauno liuteronų bendruomenės vadovu, pašto viršininku bei įgijo karaliaus sekretoriaus titulą. H. Esenas į magistratą buvo išrinktas XVIII a. 6 dešimtmetyje ir karjerą pradėjo tradiciškai nuo suolininko pareigų, bet gana greitai užsitarnavo miestiečių bendruomenės paramą, todėl 1762 m. buvo išrinktas „super arbitru“ ginčuose tarp bendruomenės ir magistrato[1]. Vykdydamas savo pareigas, rūpinosi našlaičių globa ir miesto statybomis[2]. 1763 m. tapo vienu iš protestantų grupuotės lyderių[3]. 1766 m. buvo išrinktas...
Muitinė Kaune veikė nuo XV amžiaus. Ji nebuvo miesto nuosavybė, bet nuomojama valstybės įmonė. Čia surinkti muitai keliaudavo į valstybės iždą. Kauno muitinė kontroliavo prekių judėjimą pro Kauną vandeniu ir sausuma. XV-XVI a. sandūroje muitinę prižiūrėjo Henrikas Sliacheris ir Abraomas Juzefovičius, užėmę aukščiausių finansininkų pareigas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Nors muitinės nuomininkai nebuvo kilę iš Kauno, jie čia įsigydavo nekilnojamojo turto. Muitinės darbas pagyvindavo prekybą mieste, o taip pat apsaugodavo vietinius miestiečius nuo svetimšalių pirklių konkurencijos, todėl miestiečiai palaikė muitinės veiklą. Senosios Kauno muitinės vieta nėra tiksliai žinoma, bet ją...
XV a. pirmaisiais dešimtmečiais Kaunas, tiksliau, atstatytoji Kauno pilis buvo tapusi svarbiu ir judriu Lietuvos valstybinio gyvenimo centru. Tuometinę jos reikšmę pabrėžė ir ankstyvas Kauno seniūno pareigybės atsiradimas, ir seniūnams patikimos diplomatinės užduotys. Tačiau 1422 m., Melno taika išsprendus Lietuvos sienų su Vokiečių ordino valstybe problemą, politinė Kauno reikšmė, sutelkta jo pilyje ir jos vietininkų įgaliojimuose, ėmė mažėti. Kauno pilis virto vieno iš valstybės administracinio-teritorinio vieneto – pavieto[1] centru. Tiesa, valdovai joje pakankamai reguliariai lankydavosi, bet tvarkyti ne tarpvalstybinių ar svarbių vidaus reikalų. XV a. ir dar XVI a. pradžioje Lietuvos...
Senus miesto bendruomenės žmones, kurie prarado šeimą arba jos nesukūrė, o taip pat neįgalius našlaičius globodavo miestas. Magdeburgo teisėje buvo numatyta magistrato pareiga tokiems žmonėms suteikti pagalbą. Senajame Kaune buvo penkios negalinčių savimi pasirūpinti varguolių prieglaudos, vadintos špitolėmis. Ar joms Kauno miesto bendruomenė pastatė specialius pastatus, ar jos buvo įrengtos jau pastatytuose privačiuose miestiečių pastatuose, nėra aišku[1]. Pirmoji miesto špitolė buvo įsteigta 1519 m. prie pranciškonų bažnyčios – tuomet vadinamoje Panemunės (dabar Aleksoto) gatvėje, prie pat Nemuno kranto. XVI a. joje buvo 12 vietų, todėl dokumentuose buvo vadinama ne tik Senąja, bet ir...
Švč. Mergelės Marijos Literatų brolija buvo pati seniausia, žymiausia ir įtakingiausia Kauno miesto bažnyčiose veikusi pasauliečių religinė brolija. 1503 m. prie parapinės bažnyčios įkurtos brolijos pirminis tikslas buvo gilinti žinias apie tikėjimą, rūpintis sielos išganymu. Nors bažnytinės brolijos paprastai jungdavo abiejų lyčių bet kokios socialinės padėties asmenis, Kauno literatų broliją sudarė išimtinai išsilavinę ir raštingi Kauno miestiečiai, visų pirma Kauno savivaldos institucijų nariai, tuometinis miesto elitas. XVI a. viduryje dėl liuteronybės sklaidos brolija patyrė krizę, tačiau sugebėjo apie 1576 m. atsigauti. Paprašytas aktyviausių brolijos narių Kauno miestiečių Jono...