Kauno benediktinėms vienuolyno fundatorius Andriejus Skorulskis 1624 m. dovanojo didžiulį žemės sklypą šalia Kauno miesto Panerio vartų, besidriekusį nuo Neries upės krantų iki pat Šv. Mikalojaus bažnyčios ant kalno. Anksčiau toje vietoje buvo Rekučio ir Kostevičiaus dvarai, tačiau palaipsniui tokioje strateginėje vietoje susispietė amatininkai, ūkine prasme svarbūs Kauno miestui. Susiformavo taip vadinamas Raginės miestelis, aktyvią ūkinę veiklą vystęs Kauno priemiestis. Vienuolės tapo to miestelio amatininkų žemės sklypų savininkėmis, sudarydavo su tais žmonėmis kontraktus ir imdavo metinį mokestį už naudojimąsi sklypu (taip vadinamą teragiumą). Amatininkai paprastai patys tuose sklypuose pasistatydavo ir remontuodavo namus, nebent išsinuomodavo sklypą su jame jau stovėjusiu namu. Sunku pasakyti, kiek ten iš viso stovėjo namų ir buvo gyventojų, viename name galėjo gyventi kelios šeimos. Manoma, kad susidarė apie kelių šimtų gyventojų grupė.
Kauno miestas nuo pat benediktinių jurisdikos Raginėje susiformavimo pradžios buvo labai nepatenkintas, kad tos žemės atiteko bažnytinei priklausomybei, kad ten gyvenę amatininkai nemokėjo mokesčių miestui, tačiau sudarė jiems ūkinę konkurenciją. Miestui buvo svarbus priėjimas prie Neries upės, kurio savininkėmis tapo vienuolės. Todėl jau nuo pat XVII a. pirmosios pusės prasidėjo Kauno miesto ir benediktinių vienuolyno bylinėjimaisi teismuose, užsitęsę iki XX a. pradžios. Nors kiekvienas bet kurios pusės išpuolis buvo kruopščiai registruojamas teismuose (rodės, buvo laikoma garbės reikalu bet kokį įvykį įrašyti į Kauno aktų knygas, dažniausiai sutirštinant spalvas, išpučiant nuostolius), tačiau teismų sprendimai dažniausiai buvo nevykdomi. Apie gerą, draugišką kaimynystę galima buvo tik pasvajoti. Abi konkuruojančios pusės stengėsi atplėšti viena nuo kitos dalį žemių, perpylinėjo valdų ribas žymėjusius kapčius, griovė tvoras, išardavo kaimynų ežias. Neišvengta muštynių. Kauno miestas laikas nuo laiko užpuldavo Raginės miestelio gyventojus, siekdamas priversti juos jėga mokėti mokesčius miestui.
Vienas geriausių miesto išpuolio prieš Raginės jurisdiką pavyzdys būtų 1688 m. vasario 14 d. Kauno tarybos ir jos metinio burmistro Martyno Volkaus (Wołk) suorganizuotas įsiveržimas į Raginės miestelį, kurio metu buvo liepta gyventojams niekam kitam tik miestui mokėti mokesčius. Teismo pasiųsto ištirti reikalą Jono Maksimavičiaus (Maximowicz) liudijimu, užpuolimas truko dvi dienas ir naktis, jo metu buvo išgerta trys statinės baltojo alaus (kiekviena statinė kainavo po 8 auksinus, viso 24 auksinai), 18 gorčių juodojo Karaliaučiaus alaus (1 gorčius kainavo 1 auksiną, iš viso už 18 auksinų), 8 gorčius midaus (1 gorčius 2,5 auksinų, iš viso 20 auksinų), suvalgyta 15 vištų (viena 10 grašių, iš viso 5 auksinai), veršienos už 8 auksinus, išgerta 5 gorčiai degtinės (1 gorčius 2,20 auksinų, iš viso 13 auksinų 10 grašių), sunaudota trys statinės avižių (1 statinė 7 auksinai, iš viso 21 auksinas), 8 vežimai šieno (1 vežimas 4 auksinai, iš viso 32 auksinai). Be to, užpuolikai išmušė vieno namo izbos langus, nuostoliai siekė 10 auksinų. Dar 40 auksinų buvo atimta jėga. Tad iš viso Kauno miestiečiai benediktinių jurisdikos gyventojams pridarė nuostolių už 191 auksiną, 10 grašių. Negana to, kauniečiai sumušė Jurgį Mačanskį (Maczanski), kuris paslikas, kraujais apsipylęs, gulėjo lovoje, pečiai ir rankos mėlyni. Jo žmona taip pat buvo sumušta. Nukentėjo ir Frankas Banevičius (Baniewicz), sumušta kairė ranka. Kiti žmonės gavo smūgių į veidus, rankas, krūtines. Apie užpuolimą buvo pranešta vienuolėms, jos atvyko prašyti, kad nustotų skriausti gyventojus. Tačiau užpuolikai jas pasitiko grubiais žodžiais ir nenustojo plėšikauti.[1] Taigi, suskaičiuoti Raginės miestelio gyventojų nuostoliai buvo nemaži, bet kompensacijos už juos išsireikalauti iš miesto buvo bergždžias reikalas. Panašu, kad užpuolikai rūpinosi ne tik mokesčių išrinkimu, bet ir Raginės gyventojų sąskaita leido sau surengti pora parų trukusią puotą.
Kitas iškalbingas benediktinių jurisdikos užpuolimas įvyko 1725 m. vasario 28 d. Jį surengė Kauno miestiečiai, sukurstyti pačio Kauno kamendoriaus Stanislovo Pukienio. Benediktinių skundo (tikėtina, „pagražinusio“ situaciją) duomenimis, įsiveržėliai šaudę virš vienuolių galvų, norėję sudeginti kepykloje užsidariusias vienuoles, netgi įrėmė užtaisytą pistoletą vienuolei Placidai Daumantaitei į krūtinę. Benediktinės išlėkė iš kepyklos, iš baimės joje palikę ant stalo knygas, kryžių ir šv. Benedikto paveikslą. Kauno zakristijono samdinys, radęs kryžių ir knygas ant stalo, numetė ant žemės ir suspardė, o krucifiksą sulaužė, nulauždamas abi medinio Kristaus rankas. Šv. Benedikto paveikslas buvo išmestas iš rėmų, sumindytas ir suplėšytas.[2] Taigi, dėl ekonominių interesų kilę vaidai nepaisė nei vienuolių luomo, nei sakralinių reikmenų.
Kad ir vyko tokios teisinės kovos ir užpuldinėjimai, tačiau benediktinių vienuolynui priklausiusi Šv. Mikalojaus bažnyčia dvasine prasme turėjo būti svarbi Kauno miestui, šv. Mikalojų laikiusiam savo globėjui. XVII a. antrojoje pusėje šv. Mikalojaus atvaizdas yra Kauno magistrato aktų knygoje su gražiu eilėraštuku apie teisės svarbą miesto klestėjimui.[3] Paradoksaliai atrodo šiame kontekste bylinėjimasis su Šv. Mikalojaus bažnyčios šeimininkėmis benediktinėmis. Tačiau materialiniai interesai buvo sau, o dvasinės ir teisinės kultūros reikalai sau. Ekonominių interesų akivaizdoje benediktinės negalėjo prisidengti savo abitais ar kryžiumi ir taip gauti iš Kauno miesto ir jo gyventojų ūkinių lengvatų. Vienuolės pačios, lygia greta su miestiečiais ar bajorija, turėjo tvarkyti ir atkakliai ginti savo ūkinius reikalus.
Vaida Kamuntavičienė
[1] J. Maksimavičiaus reliacija, 1688 08 11, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 38-17, l. 26.
[2] Jeneralo raportas, 1725 03 01, Lietuvos nacionalinis muziejus (toliau – LNM), R 11661-8; Augusto II Sakso raštas, 1727 07 01, LNM, R 11421; Augusto II Sakso raštas, 1727 07 07, LNM, R 11430
[3] Šv. Mikalojaus atvaizdas, Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 7, Kauno miesto aktai, 1662-1673 m., 13, 28/13865, Rš 1449, l. 2v.