Kaunas ir Lietuvos didieji kunigaikščiai

Lietuvos didžiųjų kunigaikščių lankymasis Kaune priklausė nuo konkrečių valdovo kelionės tikslų, kurie dažniausiai nebuvo susiję su paties miesto reikalais. Jie buvo sprendžiami Vilniuje, Trakuose arba Krokuvoje, o vėliau ir Varšuvoje, kur rezidavo Lietuvos didysis kunigaikštis. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas (1392-1430) Kaune lankėsi dažniausiai. Nors daugiausiai laiko praleisdavo Trakuose, į Kauną jis atvykdavo vidutiniškai tiek pat kartų kaip ir į sostinę Vilnių[1]. Išskirtinį Vytauto dėmesį Kaunui sąlygojo tuometinis monarcho vaidmuo valstybės valdyme ir įtempti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės santykiai su Vokiečių ordinu. Šiems santykiams pasiekus piką – 1409 m. nuo balandžio iki rugpjūčio Vytautas į de facto Lietuvos pasienyje esantį Kauną atvyko net 5 kartus[2]. Kartais sakoma, kad Vytautas valdė valstybę nuo žirgo. Tačiau santykiai su Vokiečių ordinu valdant Vytautui normalizavosi, o pamažu įsibėgėjant reformoms, keitėsi ir valdovo pareigos valstybės valdyme. Ilgainiui valdovas nebeprivalėjo pats spręsti pavaldinių ginčų – tuo užsiėmė valstybės administracija, todėl Lietuvos didysis kunigaikštis nustojo nuolatos keliavęs po visą valstybės teritoriją iš vieno savo dvaro į kitą, o vis daugiau laiko praleisdavo sostinėje. Valdovų išvykos į Kauną darėsi vis retesnės. Yra žinoma, kad Kaune kelis kartus apsilankė Kazimieras Jogailaitis (1447-1492), du kartus Aleksandras Jogailaitis (1492-1506), tris kartus Žygimantas Augustas (1544-1572), po vieną kartą Steponas Batoras (1576-1586) ir Vladislovas Vaza (1632-1648)[3].

Nuo XVI a. dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės personalinės unijos su Lenkijos karalyste Lietuvos sostinė Vilnius faktiškai tapo antrąja valdovo rezidencija po Lenkijos karalystės sostinės, o pagrindiniu bendrojo Lenkijos ir Lietuvos valdovo maršrutu – abi sostines jungiantis kelias, todėl Kaunas likdavo šone ir buvo aplankomas tik išimtiniais atvejais. Vykdamas iš Varšuvos į Vilnių Steponas Batoras sužinojo apie Lietuvos sotinėje kilusį marą, todėl nusprendė neskubėti ir pratęsti kelionės maršrutą padarydamas lanką pro Kauną ir pakeliui apžiūrėdamas valdovui priklausančias girias. Kaune jis apsistojo keturioms dienoms (1580 m. birželio 12-15 d.), o paskui išskubėjo į Vilnių.

Iki XVII a. vidurio, lankydamiesi Kaune, valdovai apsistodavo pilyje. Pagrindinis jų priėmimo rūpestis tekdavo ne miestui, bet Kauno seniūnui ir bajorams. Miestiečiai dalyvaudavo tik valdovo įvažiavimo į miestą bendrose ceremonijose[4] ir, matyt, pinigais prisidėdavo prie svečių priėmimo išlaidų. Tuo atveju, jei valdovas rezidavo Vilniuje, į Lietuvą vykdavo ir užsienio pasiuntiniai, Europos monarchai bei jų šeimos nariai. Tuometinis Kaunas buvo Prūsijos kunigaikščio, o taip pat Švedijos ir Danijos princų kelyje į Lietuvos sostinę. Kadangi istoriniai šaltiniai šiuos faktus nutyli, tenka vadovautis bendra logika. Reikėtų manyti, kad į Vilnių pro Kauną keliavo Prūsijos kunigaikštis Albrechtas, net du kartus viešėjęs Vilniuje pas Žygimantą Augustą. 1561 m. Žygimantas Augustas šalia Kauno buvo susitikęs su pretendentu į jo sesers Kotrynos Jogailaitės ranką – Suomijos princu Jonu Vaza, kuris vėliau tapo ir Švedijos karaliumi. 1643 m. pro Kauną į Vilnių vyko Danijos princas Valdemaras, kurį čia iškilmingai priėmė ir vaišino bajorai ir miestiečiai[5].

Vilniuje reziduojant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui aktyvesnis buvo ir Kauno ekonominis gyvenimas. Iš Gdansko, Elbingo, Karaliaučiaus pro Kauną į Lietuvos sostinę eidavo valdovo ir jo dvaro reikmėms skirtų prekių ir statybinių medžiagų (marmuro ir Gotlando smiltainio) srautai[6]. Kauno pirkliai ir amatininkai iš valdovo dvaro gaudavo ir užsakymų[7]. Dar XVIII a. pabaigoje, su nostalgija prisimindami praėjusius Kauno miesto klestėjimo laikus, kauniečiai juos siejo su Vilniaus klestėjimu bei vylėsi, kad „jeigu būtų toliau gyvavusi karaliaus rezidencija Vilniuje“ Kaunas būtų vienu gražiausių Abiejų Tautų Respublikos miestų[8].

Po XVII a. vidurio karų, sunykus valdovo rezistencijai Vilniuje, Lietuva provincialėjo. Politinio gyvenimo centras, o taip pat ir diplomatiniai kontaktai su Prūsija, Danija ir Švedija persikėlė į Lenkijos sostinę Varšuvą. Kauno atžvilgiu padėtis nežymiai kito iškilus naujai Rusijos sostinei Peterburgui. Taip XVIII a. Kaunas atsidūrė kelyje Peterburgas-Varšuva. Pro Kauną gan dažnai judėjo Rusijos kariuomenė, pravažiuodavo Rusijos imperijos diplomatai, o 1782 m. grįždamas iš kelionės po Europą kartu su savo žmona Marija apsilankė ir Jekaterinos II sūnus Rusijos didysis kunigaikštis Pavlas (būsimasis Rusijos imperatorius Pavlas I). Centrinės valdžios nurodymu kauniečiai jį su svita priėmė ypač ištaigingai: sutvarkė gatves, vien maistui ir gėrimams išleido virš 2 000 auksinų. Būsimasis caras Kaune praleido net tris dienas[9]. Šis priėmimas atspindėjo Rusijos imperijos politinio vaidmens sustiprėjimą ir artėjantį Abiejų Tautų Respublikos žlugimą.

Liudas Glemža