Kada Kaune atsirado policija?

XVIII a. Europoje vyko didžiosios reformos, kuriomis siekta suefektyvinti valstybės administracijos darbą. Remiantis naujomis idėjomis valstybė turėjo dirbti tiksliai, kaip laikrodis. Čia išskirtinis dėmesys atiteko policijai, kuri turėjo ne tik užtikrinti centrinės valdžios nurodymų vykdymą bei jai teikti patikimą informaciją, bet ir pagelbėti visuomenei siekti visuotinės gerovės ir geros tvarkos. XVIII amžiuje policijos užduotys buvo suvokiamos plačiau nei šiandien. Policija rūpinosi ne tik viešąja tvarka ir saugumu, bet ir prižiūrėjo statybas, kelius, kontroliavo ilgio ir svorio matus, produktų kokybę, jų kainas, teismų darbą, steigė ir prižiūrėjo ligonines, prieglaudos namus, kalėjimus, naujas kapines, rūpinosi sanitarijos, priešgaisriniais reikalais, prižiūrėjo viešuosius renginius ir kt. Šių reformų pradžia siejama su XVII a. antrosios pusės permainomis Prancūzijoje, kurios vėliau išplito visoje Europoje, neaplenkdamos ir Abiejų Tautų Respublikos[1].

Šios idėjos pasiekė Kauną Ketverių metų seimo (1788-1792) reformų pabaigoje. 1792 m. gegužę visa Abiejų Tautų Respublikos teritorija buvo suskirstyta į 24 policijos intendantūras, o LDK padalinta į 8 intendantūras: Vilniaus, Gardino, Kauno, Žemaitijos, Polocko, Naugarduko, Bresto ir Minsko. Kauno intendantūrą sudarė Kauno, Upytės, Prienų ir Raseinių pavietų teritorijos. Gegužės 8 d. Abiejų tautų policijos komisija į kiekvieną policijos intendantūrą paskyrė po vieną intendantą ir du sargybinius jam į pagalbą[2] ir sudarė instrukcijas, apibrėžiančias jų pareigas[3]. Kauno intendantu buvo paskirtas vietinis bajoras Antanas Slavinskis, o sargybiniais vietiniai bajorai Nikodemas Bialuskis ir Antanas Koženievskis. Šioms pareigoms juos rekomendavo vietos bajorai. Gegužės 29 d. Kauno policinis magistratas gavo iš Abiejų tautų policijos komisijos instrukciją Kauno policijos intendantui ir sargybiniams[4], o kitą dieną (gegužės 30 d.) magistrato posėdyje du iš jų prisiekė prieš magistratą. Pirmas priesaiką atliko intendanto padėjėjas – sargybinis N. Bialuskis, o po jo prisiekė ir intendantas A. Slavinskis[5]. Antrasis Kauno policinės intendantūros sargybinis A. Koženievskis prieš magistratą prisiekė po 8 dienų[6].

Policijos pareigūnams buvo išdalintos detalios instrukcijos, kuriose buvo apibrėžtos jų pareigos. Jie pavadinti stebėtojais ir vyresnybės informatoriais: intendantas – aukščiausios policijos vyresnybės priežiūros akimi, o jo padėjėjai – intendanto akimis. Policijos pareigūnai turėjo prižiūrėti kaip vykdomi centrinės institucijos – Abiejų tautų policijos komisijos – nurodymai. Policijos sargybiniai už savo pinigus turėjo įsigyti uniformą, lengvo kavaleristo ginkluotę bei žirgą. Intendantui policijos uniforma nebuvo numatyta. Instrukcijose išskirtinis dėmesys skirtas pareigūnų darbo etikai. Intendanto instrukcijoje buvo pabrėžta, kad jis negali nieko imti iš gyventojų nei sau, nei savo pavaldiniams sargybiniams, nei savo žirgui. Pareigūnai turėjo prisiekti, kad vykdydami visus Abiejų tautų policijos komisijos nurodymus nesusivilios nei dovanomis, nei pažintimis, nei neapykanta. Policija buvo atsakinga už skaidrų valstybės finansų panaudojimą bei teismų darbą. Intendantas du kartus per metus turėjo apvažiuoti savo intendantūros teritoriją ir aplankyti joje esančius laisvuosius miestus bei pavietų centriniuose miestuose įsikūrusias Civilinių karinių komisijų būstines, tikrinti jų darbą bei siųsti raportus centrinei valdžiai. Intendantas nuolatos keliaudamas po intendantūros teritoriją – iš vieno miesto į kitą, turėjo vesti dienoraštį bei rinkti informaciją apie kelius, tiltus, keltus, karčemas, derlių, pinigų cirkuliaciją, kainas, dirbtuves, plėšikus, elgetas, gydytojus, špitoles, mokyklas, ligas, epidemijas ir visus neįprastus įvykius. Metų pabaigoje sukauptus dokumentus jis turėjo perduoti Abiejų tautų policijos komisijos kanceliarijai Varšuvoje.

Pirmieji policijos pareigūnai pareigas ėjo trumpai, nes dar 1792 m. gegužės 22 d. prasidėjo Abiejų Tautų Respublikos karas su Rusijos imperija. Nežiūrint pavojaus, Kauno intendantui buvo įsakyta likti savo intendantūroje, net jeigu priešas įžengtų į Kauną, ir pagal galimybes toliau vykdyti pareigas[7]. Kaunas išsiskyrė iš didžiosios dalies LDK miestų, nes čia policijos pareigūnai tik pradėjo darbą, o daugumoje kitų miestų gegužės pabaigoje jau buvo įvesta priešų kariuomenė. Rusijos kariuomenė įžygiavo į Kauną birželio 20 d., o tai reiškė reformų pabaigą, tačiau policijos darbas trumpam dar kartą buvo atnaujintas po 1793 m. Gardino seimo. 1794 m. pradžioje Kauno apygardos policijos intendanto pareigas ėjo vietinis bajoras Juozapas Kozakevičius, kuris dalyvaudavo ir Kauno magistrato posėdžiuose[8].

Po 1794 m. sukilimo valdžią perėmė Rusijos kariuomenės generolai, o policijos veikla pagal 1793 m. įstatymus nebuvo atnaujinta. Po Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės aneksijos 1795 m., carinė administracija rėmėsi kariuomene ir tik vėliau policines funkcijas perdavė pagal Rusijos imperijos įstatymus kuriamoms policinėms struktūroms. Reformos Rusijoje taip pat vėlavo ir keitėsi. 1782 m. Rusijos imperijoje buvo priimtas Geros tvarkos įstatymas, apibrėžęs policijos veiklos funkcijas, kurias miestuose vykdė gorodničiai, garnizoniniuose miestuose – komendantai, o sostinėje – oberpolicininkai[9]. Bendra Rusijos imperijoje nustatyta sistema Kaune pamažu įsitvirtino 1799 m., o 1807 m. buvo reformuota įkūrus policijos valdybą. Kauno policijai vadovavo gorodničiai. Nuo 1807 m. iki 1815 m. policijos aparato išlaikymo kaštai mieste padidėjo trigubai, atsirado viešosios tvarkos apsaugos būrys. XIX a. pradžioje policijos veiklos arealas dar buvo itin platus. Kauno policijos valdyba rūpinosi ne tik viešosios tvarkos užtikrinimu, bet ir prižiūrėjo kaip įgyvendinami carinės administracijos nurodymai, rūpinosi priešgaisrine apsauga, miesto gatvių apšvietimu ir t.t.[10] Policija iš esmės toliau liko priežiūros institucija. Tik XIX a. viduryje policija buvo perorganizuota – jos paskirtimi tapo tik viešosios tvarkos apsauga. Šiuos pokyčius Europoje sąlygojo XIX a. pradžios reformos Anglijoje. Dažnai rašoma, kad policiją Kaune įkūrė carinė administracija. Norisi atkreipti dėmesį, kad, Zigmanto Kiaupos žodžiais tariant, tai buvo sužlugdyta pertvarka, o svetimos valstybės sistemos diegimas suvaržė miestų savivaldą. Tuo tarpu Ketverių metų seimo įstatymai miestų savivaldą plėtė ir stiprino.

Liudas Glemža