Kauno muitinė

Muitinė Kaune veikė nuo XV amžiaus. Ji nebuvo miesto nuosavybė, bet nuomojama valstybės įmonė. Čia surinkti muitai keliaudavo į valstybės iždą. Kauno muitinė kontroliavo prekių judėjimą pro Kauną vandeniu ir sausuma. XV-XVI a. sandūroje muitinę prižiūrėjo Henrikas Sliacheris ir Abraomas Juzefovičius, užėmę aukščiausių finansininkų pareigas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Nors muitinės nuomininkai nebuvo kilę iš Kauno, jie čia įsigydavo nekilnojamojo turto. Muitinės darbas pagyvindavo prekybą mieste, o taip pat apsaugodavo vietinius miestiečius nuo svetimšalių pirklių konkurencijos, todėl miestiečiai palaikė muitinės veiklą. Senosios Kauno muitinės vieta nėra tiksliai žinoma, bet ją buvus liudija ir viena seniausių mieste, Muitinės, gatvė, kuri istoriniuose šaltiniuose fiksuojama nuo XVI a.[1]

XVIII amžiuje Kauno muitinės svarba palaipsniui silpnėjo, užleisdama pozicijas pačiame pasienyje su Prūsija įsikūrusioms muitinėms. 1725 m. LDK viceiždininko Stanislovo Poniatovskio universalu muitinės iš Vilniaus ir Gardino buvo perkeltos į Kauną ir Jurbarką. Siekiant pažaboti protekciją ir korupciją (Vilniuje ir Gardine) nuspręsta, kad vykdami į Karaliaučių pirkliai su prekėmis bus tikrinami Kaune, o grįždami atgal – Jurbarke[2]. XVIII a. antrojoje pusėje valstybėje prasidėjo permainos, kuriomis siekta racionalizuoti administraciją, tačiau apie XVIII a. vidurį (t. y. prieš 1764 m. reformas) Kauno muitinę nuomojosi privatus asmuo, kuris savavališkai muitinės kontorą perkėlė į Jurbarką. Vykstant reformoms, muitinės tapo LDK iždo komisijos administraciniu padaliniu, sudarytu iš metinę algą už darbą gaunančių pareigūnų.

Seime prasidėjus diskusijoms dėl valstybės ateities, 1776 m. kauniečiai kreipėsi į LDK kanclerį Aleksandrą Sapiegą, siekdami, kad pastarasis seime paremtų jų prašymą dėl vyriausios muitinės kontoros perkėlimo iš Jurbarko atgal į Kauną, remiantis 1647 m. ir 1662 m. seimo įstatymais. Kauniečiai pageidavo, kad LDK iždo komisija į miestą atsiųstų savo muitininkus[3]. Netrukus tokį patį prašymą magistratas nukreipė ir Nuolatinei tarybai, tačiau ir vėl nesėkmingai[4]. Miestiečiai sumažėjusias miesto pajamas iš prekybos siejo su muitinės iškėlimu, o muitinės reikšmę prilygino sankrovos ir generalinio sandėlio Kaune teisių teikiamiems privalumams. Galutinai praradę viltis, kad muitinė bus sugrąžinta į miestą, nuo 1784 m. miestiečiai ėmė prašyti seimo, kad Kaune įsikurtų LDK iždo komisijos atstovybė[5] arba bent jos generalinis sandėlis. Tai, kauniečių manymu, turėjo pagyvinti miesto prekybą, padidinti pajamas ir pritraukti į miestą naujakurių – ne tik pirklių, bet ir amatininkų. Tokius prašymus Kauno savivaldos pareigūnai grindė Nemuno ir Neries upių teikiamais privalumais bei kaimynyste su Prūsija[6].

Reformoms staiga pasibaigus, kauniečių viltys neišsipildė, tačiau dėl Abiejų Tautų Respublikos padalijimų miestas atsidūrė prie pat Prūsijos sienos. Po 1794 m. sukilimo valstybės administracija, o kartu ir finansai, trumpam perėjo į Lietuvoje dislokuotos Rusijos kariuomenės vadovybės dispoziciją, todėl 1795 m. pradžioje Rusijos generolas majoras Aleksandras Tormasovas paskelbė universalą, kuriuo pagal senąją tvarką kvietė ir Kauno gyventojus metams išsinuomoti pasienio muitines. Universalas buvo iškilmingai perskaitytas rotušės aikštėje, mušant miesto būgną[7]. Po carinių pertvarkymų muitinės kontora buvo sugrąžinta į Kauną, bet ji tebuvo Jurbarko muitinės filialu. 1812 m. carinės administracijos nustatytą tvarką be didesnių pakitimų patvirtino ir Napoleono įkurta LDK laikinoji vyriausybė. Jurbarko muitinės Kauno filiale dirbo trys pareigūnai (raštininkas, raitas sargybinis ir pėsčias sargybinis)[8]. Tik po 1827 m. carinės muitinių reformos Kauno muitinė tapo lygiaverte Jurbarko muitinei[9].

Liudas Glemža