Kauno špitolės

Senus miesto bendruomenės žmones, kurie prarado šeimą arba jos nesukūrė, o taip pat neįgalius našlaičius globodavo miestas. Magdeburgo teisėje buvo numatyta magistrato pareiga tokiems žmonėms suteikti pagalbą. Senajame Kaune buvo penkios negalinčių savimi pasirūpinti varguolių prieglaudos, vadintos špitolėmis. Ar joms Kauno miesto bendruomenė pastatė specialius pastatus, ar jos buvo įrengtos jau pastatytuose privačiuose miestiečių pastatuose, nėra aišku[1].

Pirmoji miesto špitolė buvo įsteigta 1519 m. prie pranciškonų bažnyčios –  tuomet vadinamoje Panemunės (dabar Aleksoto) gatvėje,  prie pat Nemuno kranto. XVI a. joje buvo 12 vietų, todėl dokumentuose buvo vadinama ne tik Senąja, bet ir Didžiąja špitole, o kadangi ja rūpinosi ir prižiūrėjo miesto magistratas, vėliau ją imta vadinti Miesto špitole arba špitole Prie Nemuno. Magistratas skirdavo Miesto špitolės valdytojus, kurių dažniausiai būdavę du. Nuo XVII a. vidurio šia špitole rūpinosi ir Kauno klebonas[2], bet magistratas toliau skirdavo jos prižiūrėtojus, vadintus provizoriais. Iki 1773 m. provizoriais skirdavo vieną liuteroną ir vieną kataliką[3]. Nors provizoriai ir toliau rūpinosi špitolės pajamomis bei išlaidomis, tačiau jie jau turėjo atsiskaityti ne tik magistratui, bet ir klebonui. Pradžioje jų darbą patikrindavo magistratas, o jau vėliau provizorių registrai buvo perduodami klebonui[4]. Magistratas ir toliau beveik nevaržomai disponavo špitolės lėšomis. Ypatingais atvejais magistratas jas galėjo panaudoti ir miesto tikslams[5], bet vėliau už tai tekdavo atsiskaityti[6]. Magistratas rūpinosi špitolės remontu,[7] o pastato griūties atveju – ir statybomis[8].

Rotušėje buvo sprendžiama, kas gyvens Miesto špitolėje[9], o taip pat svarstomi jos gyventojų aprūpinimo maistu klausimai[10]. Pasirodydavo perspėjimų mėsininkams ir duonkepiams, kad, nesilaikant magistrato nustatytų svorio matų, jų prekės bus konfiskuotos ir atiduotos Miesto špitolei[11]. Miesto špitolėje pirmenybė buvo teikiama neturtingų miestiečių našlėms ir negalinčiomis savimi pasirūpinti našlaitėmis. Špitolės išlaikymui buvo skirtos pajamos iš miesto namelių, sklypų ir lankos už Nemuno bei šiam tikslui nuomojamo mūrnamio. XIX a. pradžioje Miesto špitolė buvo apleista, todėl iš naujo išmūrytos jos sienos. Tuomet špitolėje gyveno 13 senučių[12].

1529 m. prie parapinės bažnyčios buvo įsteigta antroji, medinė, špitolė[13]. XIX a. pastatas kartu su zakristijono bei vargonininko (taip pat mediniais) namais stovėjo prie parapinės bažnyčios kapinių greta Kumelių gatvės. Špitolėje gyveno 6 senukai ir 4 senutės. Senutės gyveno iš aukų ir išmaldos, tuo tarpu senukai patarnaudavo bažnyčioje ir dar gaudavo trečiąją dalį pajamų iš skambinimo bažnyčios varpais. Į pagalbą klebonui magistratas kasmet iš miesto visuomenės rinkdavęs į zakristiją po tris patarnautojus, kurie neatlikę tarnybos bažnyčiai negalėjo pretenduoti į aukštesnes pareigas cechuose, taip pat du, o nuo 1773 m.[14] vieną raštininką arba ūkvedį, kurie nepatarnavę bažnyčiai negalėdavo siekti karjeros magistrate. Jie ne tik budėdavo, rūpinosi kuru, vandeniu, apšvietimu, bet ir vaikščiodami po gatves rinkdavo aukas špitolės išlaikymui[15].

Nuo XVI a. antrosios pusės atskirą špitolę turėjo ir Kauno liuteronų bendruomenė, kuri ja rūpinosi savarankiškai, be magistrato priežiūros. XVIII a. pabaigoje liuteronų špitolė buvo mūrinė, stovėjo šalia jų bažnyčios[16]. 1605 m. iš Kauno kilęs Vilniaus kanauninkas Ambraziejus Beinartas suteikė fundaciją dar vienai Kauno špitolei, vadintai jos fundatoriaus, Ambraziejaus, vardu. Špitolė pradžioje buvusi nedidelė ir turėjusi 5 vietas, o vėliau išaugusi iki 12 vietų. Ambraziejaus špitolė buvo skirta asmenims iš turtingų Kauno miestiečių šeimų[17]. Ją aukomis rėmė skirtingi asmenys. Ambraziejaus špitolės pastatas stovėjo Vilniaus Didžiojoje gatvėje netoli Vilniaus vartų, tačiau XIX a. pradžioje buvo telikęs tuščias sklypas, nebeliko net pamatų[18]. Dar viena špitolė buvo įsteigta 1750 m. ir prižiūrima rokitų vienuolių prie Šv. Gertrūdos bažnyčios[19].

Liudas Glemža