Kauno pilis – pavieto centras (XV a. antrojoje pusėje‑XVI a. pirmojoje pusėje)

XV a. pirmaisiais dešimtmečiais Kaunas, tiksliau, atstatytoji Kauno pilis buvo tapusi svarbiu ir judriu Lietuvos valstybinio gyvenimo centru. Tuometinę jos reikšmę pabrėžė ir ankstyvas Kauno seniūno pareigybės atsiradimas, ir seniūnams patikimos diplomatinės užduotys. Tačiau 1422 m., Melno taika išsprendus Lietuvos sienų su Vokiečių ordino valstybe problemą, politinė Kauno reikšmė, sutelkta jo pilyje ir jos vietininkų įgaliojimuose, ėmė mažėti. Kauno pilis virto vieno iš valstybės administracinio-teritorinio vieneto – pavieto[1] centru. Tiesa, valdovai joje pakankamai reguliariai lankydavosi, bet tvarkyti ne tarpvalstybinių ar svarbių vidaus reikalų. XV a. ir dar XVI a. pradžioje Lietuvos didieji kunigaikščiai keliaudavo po valstybę, apsistoję savo dvaruose ar pilyse spręsdavo įvairius ginčus, teisdavo, tvarkydavo valstybės ir vietinius reikalus. Juos lydėdavo gausus dvariškių ir valstybės pareigūnų būrys; jo išlaikymui iš atitinkamo administracinio-teritorinio ar ūkinio vieneto suplaukdavo natūrinės duoklės. Galima manyti, kad kol Kauno pilyje lankydavosi valdovai, ji turėjo būti parengta juos priimti, jos pastatai turėjo būti gerai prižiūrimi[2].

Svarbiausiu Kauno pavietu ir kartu pilies pareigūnu buvo valdovo skiriamas vietininkas, kuris šaltiniuose įvardijamas ir kaip seniūnas ar laikytojas. Viena iš jo pareigų buvo rūpintis pilimi, kuri, priklausomai nuo aplinkybių, galėjo būti tiek faktine tiek nominalia jo rezidencija. Žinoma jo veiklos laukas buvo daug platesnis – valdovo vietininkas administravo visą pavietą. Būdamas Lietuvos didžiojo kunigaikščio atstovu paviete, vietininkas vykdė jo pavedimus, rinkdavo prievoles iš valstiečių, rūpinosi ne tik pilies, bet ir kelių bei tiltų priežiūra, atliko įvairias teismines funkcijas[3]. Kauno pilis ir valdovo vietininko pareigos, išskyrus keletą atvejų, aptariamu laikotarpiu atitekdavo dvaro ar valdovo maršalams. Jų vienu metu buvo bent keli ir valdovas turėjo visiems atlyginti už darbą. Šią problemą išsprendė apmokamos seniūno pareigos. Kauno seniūnai ir jų administruojamas pavietas jau neišsiskyrė iš kitų analogiškų Lietuvos valstybės vienetų, kaip tai buvo XV a. pirmojoje pusėje, bet vis dėlto buvo svarbi ir reikalinga struktūra[4].

Kauno seniūnai pavietą ir pilį tvarkė padedami sau pavaldžių pareigūnų. Iš jų svarbiausiu galima laikyti pilininką. Šie pareigūnai šaltiniuose minimi nuo XV a. devintojo dešimtmečio – 1486 metų dokumente įrašyta, kad Kauno pilininkas, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero paliepimu turėjęs išduoti nurodytiems asmenims tam tikrą kiekį statinaičių rugių[5]. Kauno seniūnai paprastai turėdavo ir kitų pareigų valstybėje – Kaune jie nuolat negyveno. Todėl kasdienis pavieto reikalų tvarkymas taip pat atitekdavo pilininkui. Jis prižiūrėjo valdovo žemių paviete naudojimą, valstiečių prievolių vykdymą, jo rankose susikaupdavo dideli kiekiai grūdų – valstiečių natūrinė prievolė – ir karčemų pinigų – miestiečių karčemininkų mokestis, o gavęs valdovo nurodymus, jis dalindavo šiuos turtus nurodytiems asmenims[6]. Kauno pilininko Abraomo Jozefovičiaus 1495 metų ataskaitoje yra įrašas apie druskos pirkimą, rodantis, kad pilininkai taip pat rūpinosi ir pilies ūkiniais reikalais[7]. Kauno pilininkas buvo atsakingas už pilies statinių bei gynybinių įtvirtinimų būklės priežiūrą, statybą ir remontą. Tą liudija 1511 metų Žygimanto Senojo privilegija Vaskai Daškovičiui, kuria jam iki gyvos galvos suteikiamos Kauno pilininko pareigos. Privilegijoje pastarajam pareigūnui įrašytas įpareigojimas „aptaisyti“ Kauno pilį mūru ir medžiu. Pilies remontas turėjo būti finansuojamas iš karčemų mokesčių surenkamų lėšų[8]. Paprastai pavietuose būdavo ir daugiau pareigūnų, tokių kaip kelių ir tiltų prižiūrėtojai, raktininkai[9]. Tačiau Kauno pavieto atveju žinių apie juos šaltiniuose nerasta.

Šaltiniai paliudija ir dar vieną aukštesnio rango Kauno pilies pareigūną – vartininką. Jo žinioje buvo pilies kalėjimas, kuris galėjo būti įrengtas viename iš bokštų ar atskirame pastate. Kauno vartininkas minimas vienoje iš teismo bylų, kurioje užfiksuota, kad 1516 metais liepos mėnesį valdovo dvarionis Golubko už negrąžintą 42 kapų grašių skolą atiduoda Josvainių pavieto bajorą Vaidotą Žibirtovičių į Kauno pilies kalėjimą vartininkui Ivanui Kuncovičiui. Pastarasis jau kitų metų sausį skundė minėtą valdovo dvarionį, kad šis neatsiima iš kalėjimo Vaidoto Žibirtovičiaus[10]. Nagrinėjamu laikotarpiu Kauno pilyje buvo kalinami ir svarbūs valstybinės reikšmės belaisviai. Amžiaus pradžioje Kauno pilyje kalėjo Didžiosios ordos chanas Šeich Achmadas, o po pergalės 1514 metų Oršos mūšyje pilyje buvo laikomi į nelaisvę paimti maskvėnai[11].

Taigi Kauno pilis, nors ir prarado ankstesnę karinę ir politinę svarbą, tačiau nebuvo apleista ir buvo pritaikyta kitoms reikmėms. Ji tuo metu tapo bent jau nominaliu Kauno pavieto centru. Pilimi naudojosi pavieto pareigūnai, kurie privalėjo rūpintis jos išlaikymu ir remontu, mokesčių paviete rinkimu ir finansų tvarkymu. Piliavietėje taip pat veikė kalėjimas, kuris galėjo būti skirtas valstybės kaliniams, įskaitant karo belaisvius, ir asmenims, nusižengusiems įstatymams ir sulaikomiems iki teismo sprendimo.