Mūsų dvarionis Ivanas Kuncovičius prašė, [karalienė] Bona jį palaikė, atiduoti jam išmarinį Kauno miestiečio Mitkaus Miklaševičiaus namą [...] Jei iš tiesų išmarinis, įvesdinkite jį[1] – šiame 1530 metų valdovo dovanojimo rašte užfiksuotas vienas ankstyviausių išmaros teisės taikymo atvejų Kaune. Pagal šią teisę (šaltiniuose vadinamą iure caducum,) privatinis turtas, kuris neturėjo teisėtų paveldėtojų ir į kurį niekas nepareiškė savo teisių per metus ir šešis mėnesius, atitekdavo valstybei. Magdeburgo teisėje, teisėtais turto paveldėtojais laikyti ne tik mirusiojo nuosavybės valdytojo palikuonys, bet visi giminaičiai, galintys įrodyti giminystės ryšį su buvusiuoju turto savininku. Teisėtu paveldėtoju buvo pripažįstamas ir giminystės ryšiais nesusijęs asmuo, kuriam turtas buvo dovanotas arba jis buvo įteisintas kaip būsimas paveldėtojas. Nesant tokių paveldėtojų turtas buvo skelbiamas išmariniu ir taip miesto valdose esanti nuosavybė patekdavo į valstybės iždą. Beje, šioje teisėje numatyti ir atvejai, kada atimama paveldėjimo teisė. Jos netenka asmenys, padarę valstybinį nusikaltimą, eretikai (atskirtieji nuo bažnyčios), dėl psichinės ligos negalintys perimti turto valdymo bei pavėlavę pareikšti pretenzijas į paveldimą nuosavybę. Paskutiniuoju atveju buvo numatyta keletas išimčių: kaip pateisinama vėlavimo priežastis gali būti dalyvavimas kare ginant valstybę, sėdėjimas kalėjime, piligrimystės kelionė, liga, potvynis ir žirgo vagystė. Šiuos atvejus nurodžius kaip pateisinamą priežastį, teisės į paveldėjimą turėjo būti atstatytos[2].
Turtas, likęs be paveldėtojo, valdovo vardu dažniausiai buvo dalinamas tarnyboje pasižymėjusiems bajorams. Ne viename išmarinio turto suteikimo aktų deklaruojama, kad tai valdovo malonė, suteikiama už gerą ir ištikimą tarnybą: norėdami atsilyginti bajorui Petrui Kaštelai, pasižymėjusiam karo žygiuose valdant Zigmantui III nutarėme atiduoti išmarinį svetimšalio pirklio ir Kauno miestiečio Tomo Fryzo turtą[3]. Tačiau ne visuomet tokias dovanas gaudavo bajorai. 1625 metų privilegijoje skelbiama, kad po Elžbietos Petraitės Jurgienės mirties Kauno mieste ir kitose vietose likęs turtas atiduodamas bernardinams — Kaune sudegusiai bažnyčiai atstatyti[4]. Paprastai monarcho vardu, pasiremiant išmaros tiese, dalyta buvusi miestiečių nuosavybė. Tačiau kartais šaltiniai fiksuoja ir visiškai priešingą situaciją, kada miestui atitekdavo šios teisės galioje atsidūręs turtas. 1554 metų privilegija skelbta, kad Kauno bajoro Fiodoro Klimavičiaus valdos, esančios greta miesto žemių ir kaip išmara atitekusios iždui, Kauno vaito Juros Pečiūgos prašymu atiduodamos valdyti miestui[5].
Išmarinį turtą ganėtinai sunku tiksliau apibūdinti, kadangi neretai dovanojimo aktuose apsiribojama teiginiu, kad minimam asmeniui suteikiamas išmaros teise valstybės iždo žinion perėjęs judamas ir nejudamas turtas, detaliau nenurodant dovanojamo turto pobūdžio. Tik dalyje privilegijų galima aptikti konkretesnių dovanojamos nuosavybės apibūdinimų. Dažniausiai minimas išmarinis turtas – namai, kartais nurodant ir jų lokaciją: 1584 metais Stepono Batoro privilegijoje nurodyta, kad, remiantis išmaros teise, bajorui Jonui Niemstynui už nuopelnus tarnyboje atiduodamas medinis namas Ilgojoje gatvėje Kaune ir visi jam priklausantys daiktai[6]. Dar daugiau tikslių vietos nuorodų buvo sklypų dovanojimo atvejais: 1571 metais, Kauno paseniūniui Simonui Vitunskiui dovanojant sklypą prie Turgaus aikštės, dokumente rašoma, kad iš vieno šono jis ribojasi su velionio Andriaus Mackovičiaus, iš kito – su Blankovos namu, sklypo priekinė dalis nukreipta Turgaus aikštės, o galinė – pilies pusėn[7]. 1636 metų privilegijoje Rapolui Zavišai skelbiama, kad pastarajam suteikiami sklypai su daržais Kaune: tuščias sklypas prie vaistininko Jomanto sklypo galinės ribos, esantis arti turgaus; kitas gatvėje netoli Neries, iš vieno šono besiribojantis su Adomo Klepežeko, iš kito – su Martino Staveskio sklypais[8].
Tolesnis išmarinio turto reikalų tvarkymo etapas buvo susijęs su dovanojimo privilegijose numatoma teisine procedūra – įvesdinimu į gautą turtą, kurią dažniausiai būdavo pavedama atlikti Kauno magistratui. Tuo atveju, kai išmarinis turtas buvo perduodamas miesto žinion, įvesdinimo procedūra rūpinosi valdovo pareigūnas. Miesto institucijos atlikdavo ir kitas funkcijas, susijusias su išmarinio turto dalybomis. 1530 metų valdovo rašte Kauno miesto vaitui, burmistrams ir tarėjams ne tik informuojama, kad dvarionio Ivano Kuncovičiaus prašymu atiduodamas Kauno miestiečio turtas, bet liepiama patikrinti ar iš tiesų jis išmarinis ir tik tada įvesdinti į jį[9]. Miesto valdžios delsimas vykdyti šią procedūrą sukurdavo konfliktines situacijas, kurios buvo sprendžiamos teismuose.
Kauno magistrato laukimas, siekiant įforminti dovanotą nuosavybę, greičiausiai susijęs su dovanojimų užginčijimu. Šaltiniuose galima aptikti ne vieną bylinėjimosi atvejį tarp naujųjų turto savininkų bei asmenų, pasiskelbusių teisėtais paveldėtojais ir prieštaraujančių įvesdinimo procedūrai į ginčytina tapusią nuosavybę. Tokios bylos rodo, kad turtas kartais buvo dalinamas neįsitikinus neginčijama išmara, nepatikrinus ar yra galimų paveldėtojų, neatkreipus dėmesio į miesto teisėje numatomas išimtis, kurios suteikė papildomų galimybių pareikšti pretenzijas į paveldėjimą.
Be šių teisinių konfliktų, išmarinto turto dovanojimai sukeldavo ir nesutarimų dėl jurisdikcijos tarp miesto ir naujųjų savininkų. Kadangi dauguma apdovanotųjų buvo bajorai, kurie kaip luomas naudojosi kita teise nei miestiečiai, nauju tarpusavio ginčo objektu galėjo tapti mokesčiai. Beveik kiekvienoje privilegijoje deklaruojamas bet kokių valstybės teisių atsisakymas į dovanojamą turtą ir fiksuojama, kad jis perduodamas amžinam naudojimui, suteikiant teisę juo laisvai disponuoti, t.y. parduoti, dovanoti ar dar kitaip panaudoti savo reikmėms. Tačiau kartais dokumentuose yra aptinkamas prierašas, nusakantis jo padėtį miesto atžvilgiu – Simonui Vitunskiui skiriant sklypą Kaune pabrėžiama, kad tas sklypas turi likti miesto teisėje ir turi būti vykdomos su juo susijusios miestietiškos prievolės[10]. Tokiu būdu siekta užkirsti kelią galimam konfliktui, kurį išprovokuotų bajoriškos ir miestietiškos teisės susidūrimas. Tačiau abejotina, kad tai buvo pakankama užtvara, galėjusi eliminuoti skirtingų teisių koliziją, kadangi naujajam turto savininkui bajorui ir toliau galiojo bajoriška teisė. Ši situacija sukūrė palankias galimybes atsirasti miesto teisinei įtakai nepavaldžioms bajorų jurzdikoms.
[1] 1530 08 07 Žygimanto Senojo raštas Kauno miesto vaitui, burmistrams ir tarėjams dėl išmarinio turto Kauno mieste suteikimo dvarioniui Ivanui Kuncovičiui. Lietuvos Metrika, LVIA, f. 1509, b. 17, l. 108-108v.
[2] Groicki B., Tytuly prawa Maydeburskiego do Porządku y do Artykułów pierwey po Polsku wydanych, Cracoviae. 1567, p.26-28.
[3] 1637 07 04 Vladislovo IV raštas dėl išmarinio turto Kauno mieste suteikimo bajorui Petrui Kaštelai. Lietuvos Metrika, LVIA, f. 1509, b. 113, l. 125.
[4] 1625 08 03 Zigmanto III raštas Kauno miesto vaitui, burmistrui, tarėjams ir šuolininkams dėl išmarinio turto suteikimo bernardinams. Lietuvos metrika, LVIA, f. 1509, b. 100, l. 395.
[5] 1554 11 25 Žygimanto Augusto raštas Kauno seniūnui, kuriuo Kauno miestui suteikiama valdyti bajoro Fiodoro Klimavičiaus žemė. Lietuvos metrika, LVIA, f. 1509, b. 35, l. 206v-207.
[6] 1584 04 07 Stepono Batoro raštas dėl išmarinio turto Kauno mieste suteikimo bajorui Niemstynui Sienickiui, Метрыка Вялікага княства Літоўскага. Кніга 70 (1582–1585). Кніга запісаў № 70. Минск, 2008, но. 95, с.162.
[7] 1571 02 08 Žygimanto Augusto raštas dėl išmarinio turto Kauno mieste suteikimo Kauno paseniuniui Simonui Vitunskiui, LVIA, f.1509, b.55, l.32v-33.
[8] 1636 03 03 Vladislovo IV raštas dėl išmarinio turto Kauno mieste suteikimo Rapolui Zavišai, LVIA, f. 1509, b. 113, L.42v.
[9] 1530 08 07 Žygimanto Senojo raštas Kauno miesto vaitui, burmistrams ir tarėjams dėl išmarinio turto Kauno mieste suteikimo dvarioniui Ivanui Kuncovičiui. Lietuvos Metrika, LVIA, f. 1509, b. 17, l. 108-108v.
[10] 1571 02 08 Žygimanto Augusto raštas dėl išmarinio turto Kauno mieste suteikimo Kauno paseniūniui Simonui Vitunskiui, LVIA, f. 1509, b.55, l. 32v-33.