Reikšmingą miesto ūkinio pajėgumo dalį ankstyvaisiais naujaisiais laikais sudarė amatininkų produkcija. Jos dydį lėmė amatininkų skaičius, tačiau tikrąjį pajėgumą ir įtaką miesto gyvenimui rodė amatų specializacija. Kuo daugiau amatų telkėsi mieste, kuo įvairesni jie buvo, tuo toks amatų centras buvo svarbesnis šalies gyvenime ir turėjo didesnę rinką. XV a. Kaune užsimezgusi amatininkystė vėliau tik toliau plėtėsi ir gausėjo. Tyrinėtojai XVI‑XVII a. Kauno mieste praktikuotus amatus skaičiuoja dešimtimis, pabrėždami čia egzistavusių amatų įvairovę. Be visur įprastų, susijusių su maisto, aprangos, įrankių gamyba, mieste telkėsi ir retesnių specialybių atstovai – gydytojai, barzdaskučiai, laikrodininkai, malūnininkai, popierininkai ir auksakaliai[1].
Auksakaliai Kaune jau žinomi XV a., o jų skaičius nuolat didėjo. Tai liudija ir auksakalystės istorijos tyrinėtojo Edmundo Laucevičiaus surinkti duomenys apie šio amato atstovus: 1550‑1626 m. jis nurodo Kauno vaito knygose minimus 36 auksakalius dirbusius Kaune[2]. Nors E. Laucevičiaus tvirtinimu jau XV a. pabaigoje Kauno auksakaliai buvo susivieniję į broliją, o nuo XVI a. vidurio egzistavo auksakalių cechas[3], tačiau miesto savivaldos institucijų knygose minimi tik pavieniai auksakaliai, bet ne cechas. Veikiantis cechas turėjo patekti miesto valdžios akiratin ir turėjo būti bent kartą paminėtas[4]. Taigi tikėtina, kad auksakaliai Kaune nesusibūrė į cechą, dirbo konkuruodami vienas su kitu ir su Vilniaus, Karaliaučiaus, Dancigo auksakaliais, profesinius ryšius palaikė su Niurnbergo meistrais[5]. Auksakalystė iš kitų amatų išsiskyrė savo prestižu. Kai kurie šio amato atstovai jau XVI a. vadinami miestiečiais, o auksakalys Rolandas Balceris 1550-1555 m. užėmė pareigas vienoje iš miesto savivaldos institucijų – suolininkų teisme. Tokį auksakalių statuso išskirtinumą, lyginant juos su kitais amatininkais, matyt, lėmė jų turtas ir Kauno miestiečių požiūris, nelaikąs auksakalystės tikruoju amatu. Tai galėjo sąlygoti auksakalių karjerą miesto savivaldos institucijose[6].
Šaltiniai liudija netgi apie tam tikras auksakalių dinastijas – auksakalių šeimas, kuriose sūnūs perimdavo iš tėvo auksakalystės amatą ir vėliau perduodavo jį savo vaikams. XVI a. pabaigoje‑XVII a. pradžioje šaltiniuose minimas, auksakalys Grigas Pečiūga šalia turgaus aikštės turėjo mūrinį namą, kuriame veikė jo dirbtuvė. Po jo mirties turtą paveldėjo jo sūnus – taip pat auksakalys Grigas Pečiūga. Beje, Pečiūgų giminės nariai miesto savivaldos institucijose užimdavo įvairias pareigybes, jos atstovai šaltiniuose minimi ir XIX a. pradžioje[7]. Kito Kauno auksakalio Johano Kalau (šaltiniuose minimas 1607-1626 m.) sūnūs Jurgis ir Kasparas taip pat buvo auksakaliai. Tiesa, 1626 m. Kasparas pirko nuo maro mirusio auksakalio Petro Kiliano dirbtuvės įrengimus[8]. Matyt, tais metais Kasparas atsiskyrė nuo tėvo ir pradėjo savarankiškai dirbti. Kalau giminės atstovai miesto dokumentuose minimi iki pat XVIII a. pabaigos[9].
Auksakalio dirbtuvės paprastai buvo pirmame namo aukšte, būtent tam įrengtoje atskiroje patalpoje. Joje stovėdavo speciali lydymo krosnis, prie kurios buvo indai medžiagoms lydyti ir įrankiai lydiniui maišyti. Greta krosnies stovėdavo priekalas su mažesniu ir didesniu kūju, įvairių dydžių trikojai. Prie lango dažniausiai stovėdavo specialus auksakalio darbo stalas, prie stalo gulėjo keli sraigtiniai prietaisai, koja sukamas tekėlas, keletas įvairaus dydžio replių, didesnės ir mažesnės žirklės, keletas įvairių formų kaltų, kaltelių, didesnis ir mažesnis plaktukas ir kiti įrankiai. Be to, dirbtuvėje stovėdavo prabavimo stalas, prie kurio būdavo replės ilgomis rankenomis ir mažas prabavimo tiglis[10].
Kauno auksakaliai dažniausiai dirbdavo iš užsakovo medžiagos. Buvo gaminami auksiniai, sidabriniai bei žalvariniai paauksuoti dirbiniai. Papuošimams neretai buvo naudojami brangakmeniai, gintaras ir stiklo akutės, imituojančios brangakmenius. Kai kada dirbiniams papuošti būdavo naudojamas graviruotas kaulas ir ragas. Paprastų metalų dirbiniai būdavo inkrustuojami auksu ir sidabru[11]. 1626 m. Kauno auksakalio Petro Kiliano pomirtiniame turto inventoriuje surašyta ir smulkių gaminių: sidabriniai šaukštai, sagos, rožiniai ir t.t. Iš aprašymo taip pat matyti, kad jis gamino ne tik auksinius ir sidabrinius, bet ir varinius dirbinius, kuriuos vėliau paauksuodavo[12]. Tikėtina, kad tai buvo eilinio auksakalio gaminiai. Tyrinėtojai daro prielaidą, kad Kauno auksakaliai, galbūt ir metalo raižytojai, gamino Kauno miesto savivaldos institucijų ir miestiečių antspaudų spaudus, Kauno popieriaus dirbtuvėse naudotus filigranus – iš vielos išpintas figūras, kurių pagalba popieriuje buvo paliekami vandenženkliai. Nors dauguma Kaune dirbusių amatininkų gaminių buvo skirta miesto rinkai, tačiau auksakaliai, kurių kitose vietose šio amato atstovų buvo nedaug, savo gaminiais galėjo aprūpinti gana plačią teritoriją[13]. Auksakalystę Kauno mieste galime laikyti išskirtiniu amatu, pasižymėjusiu didesniu prestižu nei kiti amatai bei turėjusiu ilgametes tradicijas, kurios kai kurių auksakalių giminėse buvo perduodamos iš kartos į kartą.
[1] Kiaupa, Z. Kauno istorija. T.1: Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 m. Vilnius, 2010, p.260–266.
[2] Laucevičius, E., Kauno auksakaliai XV-XVII a. Iš lietuvių kultūros istorijos. Vilnius, 1964, T. 4, p.230-232.
[3] Ibid., p. 228.
[4] Urbaitytė R., Kauno amatininkų cechų susikūrimas XVI–XVIII a. Kauno istorijos metraštis, t. 3, Kaunas, 2002, p. 270‑271.
[5] Kiaupa Z., op. cit.., p. 266.
[6] Ibid.
[7] E. Laucevičius Grigo Pečiūgos namą ir jame buvusias auksakalio dirbtuves lokalizuoja dabartinio Rotušės aikštės namo nr.11. vietoje. Laucevičius E., op. cit., p.234.
[8] Laucevičius, E., Vitkauskienė, B. R. 1626.03.17 Kauno auksakalio Petro Kiliano turto inventorius. Lietuvos auksakalystė. XV-XIX amžius. Vilnius, 2001, p. 439.
[9] Johano Kalau dirbtuvių vietą E. Laucevičius tapatina su dabartiniu pastatu Rotušės aikštėje nr. 20, nurodydamas, kad 1664 m. namas su auksakalio dirbtuve perėjo valstybės iždo žinion, o vėliau jame buvo įrengta pinigų kalykla. Laucevičius E., op. cit., p. 233-234.
[10] Ibid., p. 235.
[11] Ibid.
[12] Laucevičius, E., Vitkauskienė, B. R., op. cit., p. 439.
[13] Kiaupa Z., op. cit., p. 266-267; Laucevičius E., op. cit., p. 238.