Kauno burmistras Henrikas Esenas

Protestantų pirklių Esenų giminės atstovai Kauno savivaldoje iškilo XVIII amžiuje, bet daugiausiai karjeroje pasiekė Henrikas Esenas, kuris tapo ne tik Kauno burmistru, bet ir Kauno liuteronų bendruomenės vadovu, pašto viršininku bei įgijo karaliaus sekretoriaus titulą.

H. Esenas į magistratą buvo išrinktas XVIII a. 6 dešimtmetyje ir karjerą pradėjo tradiciškai nuo suolininko pareigų, bet gana greitai užsitarnavo miestiečių bendruomenės paramą, todėl 1762 m. buvo išrinktas „super arbitru“ ginčuose tarp bendruomenės ir magistrato[1]. Vykdydamas savo pareigas, rūpinosi našlaičių globa ir miesto statybomis[2]. 1763 m. tapo vienu iš protestantų grupuotės lyderių[3]. 1766 m. buvo išrinktas tarėju[4]. 1770 m. H. Esenas kėlė kandidatūrą į burmistrus, tačiau nesėkmingai[5], bet jau po metų tapo Kauno miesto liuteronų bendruomenės direktoriumi[6], o 1773 m. Kauno pašto viršininku[7]. 1774 m. jis laimėjo Kauno burmistro rinkimus[8], o 1775 m., įsikišus bendruomenės prisiekusiesiems, buvo perrinktas, nors vaitas pagal senąsias privilegijas buvo pateikęs tris kitus kandidatus į burmistro vietą, o H. Eseno kandidatūros net nebuvo numatęs[9]. Šie rinkimai sukėlė sumaištį Kaune, nes pagal senąsias privilegijas protestantas tik kas ketvirtus metus galėjo būti renkamas į burmistro vietą. H. Eseno šalininkai įvertino jo nuopelnus ir katalikų opozicijai beliko su tuo susitaikyti. Taip buvo sustiprintos protestantų bendruomenės pretenzijos du kartus per keturis metus turėti savo metams renkamą Kauno burmistrą. Dėl šių priežasčių H. Eseno autoritetas dar labiau sustiprėjo tarp protestantų, kurie viename iš posėdžių netgi pareiškė, kad be savo bendruomenės direktoriaus negali nieko nuspręsti[10].

1777 m. H. Esenas gavo privilegiją, kuria jam buvo suteiktas karaliaus sekretoriaus titulas. Atsinešęs į rotušę H. Esenas ją rodė magistrato nariams, o vėliau ji buvo viešai perskaityta[11]. 1778 m. pagal nusistovėjusią tvarką burmistru turėjo būti išrinktas protestantas, kurių tarpe H. Esenas neturėjo sau lygių konkurentų, bet katalikai pamėgino atsigriebti už 1775 m. rinkimus ir, nepaisydami privilegijomis nustatytos tvarkos, burmistru išrinko savo kandidatą. Tik po LDK asesorių teismo nuosprendžio, praėjus pusantro mėnesio nuo burmistro rinkimų, H. Esenui buvo sugrąžintos burmistro pareigos. Kadangi jis nedalyvavo posėdyje, jam į namus buvo nunešti burmistro raktai ir antspaudai, o archyvas iki jo atvykimo užantspauduotas miesto spaudu[12]. 1779 m. jis buvo perrinktas burmistru dar vieniems metams[13], bet pasibaigus kadencijai taip pat neperdavė burmistro regalijų, kurių paimti į H. Eseno namus buvo nusiųsti magistrato pareigūnai[14]. H. Eseno priešų skaičius savivaldoje augo. 1780 m. burmistru tapo katalikas Juozapas Chrapickis, kuris netrukus pradėjo bylinėtis su protestantu H. Esenu LDK asesorių teisme bei kaltinti jį bereikalingu išlaidavimu[15]. Burmistru J. Chrapickis buvo perrinktas 1781 m., 1782 m., o vėliau 1784 m. ir 1785 m. J. Chrapickio pastangos išsiaiškinti oponento finansinius pažeidimus, galiausiai privedė prie visų Kauno burmistrų (tame tarpe ir paties J. Chrapickio) darbo patikros, kuri tęsėsi iki 1795 metų.

1780 m. H. Esenas pateikė dokumentus, kuriais remdamasis savo žinion perėmė prie rotušės buvusį miesto sandėlį[16]. Jį buvo numatyta perduoti kariuomenės reikmėms, todėl tokios H. Eseno pretenzijos neliko nepastebėtos pačioje liuteronų bendruomenėje. Protestantas tarėjas Tomas Reisas pradžioje buvo nepatenkintas, kad miestas nevykdo įsipareigojimų ir nepastato Husarų brigadai sargybinės, kadangi tam jis privaląs užleisti savo mūrnamį[17], o vėliau dėl šios priežasties savo pyktį nukreipė į H. Eseną, pasisavinusį miesto sandėlį[18]. Pamažu H. Eseno autoritetas liuteronų bendruomenėje silpnėjo, o jo oponento T. Reiso – augo. 1783 m., užsitikrinęs dalies katalikų paramą, jis buvo išrinktas burmistru[19]. Taip Kauno magistrato arenoje įvyko lūžis – prasidėjo per šimtmečius nusistovėjusių miesto grupuočių persigrupavimas: dalis katalikų nepatenkintų J. Chrapickiu ėmė ieškoti dialogo su protestantais, o protestantų tarpe augo nepatenkintųjų H. Eseno veikla skaičius, todėl jie ieškojo kitų kandidatų. Nuo šiol Kauno miesto grupuočių sudėtys etnokonfesiškai jau buvo mišrios. T. Reisą parėmė didžiausias H. Eseno oponentas J. Chrapickis, vėliau jį paskyręs savo pavaduotoju[20]. Vis tik 1786 m. burmistro rinkimus laimėjo H. Esenas ir netgi kėlė kandidatūrą į Kauno vaitus, tačiau visiškai nesėkmingai, nes juose teko pripažinti didžiausio priešo, J. Chrapickio, pergalę[21]. 1787 m. burmistro rinkimuose varžėsi T. Reisas ir H. Esenas, bet naujasis vaitas J. Chrapickis iškėlė suolininką Danielių Kalofą[22]. Suolininko (bet ne tarėjo) išrinkimas burmistru buvo išskirtinis įvykis miesto savivaldos gyvenime. Valstybės aukščiausias teismo instancijas ir vėl užplūdo skundai, o tvarka Kaune susirūpino ne tik kancleriai, bet ir pats valdovas. Bet kuriuo atveju, tokiais metodais J. Chrapickiui pavyko galutinai palaužti liuteronų bendruomenės vienybę ir susilpninti jų lyderio autoritetą[23].

H. Esenas dar kartą buvo išrinktas Kauno burmistru 1791 m.[24] ir vadovavo magistratui Ketverių metų seimo reformų įkarštyje, tačiau į naujais įstatymais apibrėžtą miesto savivaldą, kurią rinko visi miesto piliečiai, H. Esenas jau nebuvo perrinktas, nors absoliučią daugumą policinio magistrato taryboje sudarė protestantų atstovai. Paskutine jo pergale buvo 1794 m. sukilimo laikotarpis, kuomet H. Esenas, kaip miestiečių atstovas, tapo Kauno pavieto Civilinės karinės komisijos komisaru[25]. Manytina, kad paskutiniais gyvenimo metais jis pamažu traukėsi iš savivaldos veiklos, savo pozicijas užleisdamas giminaičiui (o gal ir broliui?) Adolfui Esenui, kuris 1791 m. ėjo Kauno pašto sekretoriaus pareigas[26], buvo išrinktas į miesto deputatus,[27] o 1792 m. gavo Kauno miesto kasininko pareigas[28]. Pagal įstatymus du giminaičiai negalėjo dirbti savivaldoje. Apie 1795 m. H. Esenas mirė.

H. Esenas prekiavo mediena, taip pat mieste turėjo parduotuvę[29]. Prie jo įspūdingos karjeros neabejotinai prisidėjo sėkmingos vedybos. 8 dešimtmečio pradžioje Henrikas Esenas vedė Kauno burmistro dukrą Kristiną Vunderam, su kuria susilaukė sūnaus Kristupo ir dukros Julijonos. Po žmonos motinos Kristinos Veličkovos[30] mirties Esenai labai praturtėjo, įgydami nuosavybėn keturis mūrnamius ir žemės valdų už miesto. Testamentu namas rotušės aikštėje buvo perduotas anūkei Julijonai Esen[31], bet faktiškai perėjo tėvų žinion. Šis namas vėliau dokumentuose vadintas Esenų mūrnamiu. Jame kurį laiką galėjo būti įsikūręs senasis paštas, o 1795 m. į jį buvo įkelta Rusijos kariuomenės kanceliarija[32]. Po H. Eseno mirties jo žmona Kristina Esen buvo viena turtingiausių Kaune[33], tačiau ginčai dėl jos vyro finansinių pažeidimų burmistravimo metais persikėlė į carinės administracijos teismus. T. Reisas su šalininkais ir toliau reikalavo miestui grąžinti iš H. Eseno turto paveldėtojų sandėlį[34]. Vis tik šiandien nustatyti, kuri besibylinėjanti pusė buvo teisi, jau faktiškai neįmanoma. 1821 m. vaidų objektu buvusio miesto sandėlio vietoje prasidėjo arklių pašto stoties statybos[35].

Liudas Glemža