Mokyklos Kaune XVI ‑XVIII a. pirmojoje pusėje

Kauno miestiečių kasdieniniam gyvenimui ir profesinei veiklai didelę reikšmę turėjo raštingumas. Gebėjimas skaityti, rašyti ir skaičiuoti buvo būtinas pirklių, gydytojų, teisininkų, kai kurių amatininkų – auksakalių, mūrininkų ir kt. darbe. Raštingumo buvo reikalaujama iš miesto savivaldos žmonių – burmistrų, tarėjų, vaito, suolininkų, tad jau XV a. Kaune žinomos miesto savivaldos institucijų raštinės; yra išlikę čia rašyti raštai ir žinutės apie jų veiklą. XVI a. viduryje raštas dokumentų pavidalu jau buvo giliai prasiskverbęs į kasdienį kauniečių gyvenimą. Tuo metu jau sunku įsivaizduoti beraštį pirklį, prekiaujantį ne tik Kaune, bet ir Vilniuje ar Dancinge. Beveik kasdienio gyvenimo dalimi buvo ir Magdeburgo teisės komentarai bei kitos teisės knygos[1]. Kaunas, kaip ir kiti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestai, pasižymėjo aukštesniu raštingumo lygiu, kurį nulėmė mieste veikusių mokyklų įvairovė.

Pirmieji Krokuvos universiteto studentai iš Kauno užfiksuoti jau 1443 m. Bent jau pradinį išsilavinimą įgyti jie turėjo gimtajame mieste. Žinoma, dalis jų, ypač turtingų Kauno miestiečių vaikai, galėjo pasiruošti studijoms ir namie. Tačiau iš šaltiniuose esančių negausių žinių apie miesto mokytojus, galima būtų teigti, kad jau XV a. Kaune veikė parapijinė mokykla. Daugiau apie ją sužinome tik iš XVI a. Kauno vaito knygų, kur minimi Šv. Petro ir Povilo bažnyčios mokytojai ir mokiniai[2]. Parapinė mokykla Kaune veikė XVI‑XVIII a. pirmojoje pusėje. Ji turėjo savo pastatą už parapijinės bažnyčios, kuris minimas ir XVII a. antrojoje pusėje – 1669 m. Kauno dekanato bažnyčių vizitatoriaus ataskaitoje[3].

Neretai Kaune veikusios mokyklos, šaltiniuose įvardijamos pasitelkiant etnonimus. 1553 m. miesto raštininkas Severinas Berkmanas, patyręs prievartą, skundė Kauno vaitui Jurui Pečiūgai vokiškosios mokyklos mokytoją Jokūbą (Jacobum almanicae scholae paedagogum), 1564 m. vėl minima vokiškoji mokykla (niemieczka skola). Atrodo, kad šią mokyklą galima laikyti liuteronų bendruomenės mokykla. Jau neabejotinai liuteronų mokyklos mokytojas Johanas Wiegebertas minimas nuo 1613 m. išlikusiose bažnyčios pajamų ir išlaidų knygose[4]. Įdomus yra rusėniškos mokyklos ir jos mokytojo paminėjimo kontekstas. 1559 m. Kauno miesto taryba knygoje įrašyta, kad buvęs raštininkas Elijas Kuzminičių paskiriamas vadovauti rusėniškai mokyklai (schola ruthenica)[5]. Tai rodo mokyklos tiesioginę priklausomybę magistratui, kuris, beje, parapinės ar liuteronų bendruomenės mokytojų neskirdavo. Tikėtina, kad rusėniškoji mokykla buvo prie Kauno miesto tarybos veikianti miesto mokykla. Ji galėjo būti skirta, be kita ko, ruošti miesto raštinių rašovus, tokiu atveju dar XVI a. viduryje joje turėjo būti mokoma rusėnų kalbos ir rašyti kirilika[6]. Panašiai galima būtų sieti ir „lenkiškos“ mokyklos paminėjimą – Kauno vaito knygoje 1564 m. įrašyta, kad mūrininkas Motiejus Gudelis 6 metams atiduoda savo sūnų Augustiną tarnauti ir mokytis Dievo motinos vienuolyno gvardijonui kunigui Petrui Biedžyskiui. Pastarasis įsipareigoja Augustiną rengti ir leisti į lenkišką mokyklą (do skoly polskiey)[7]. Lenkų kalba tuo metu sparčiai skverbėsi į Kauno miesto raštines, reikėjo mokančių ja rašyti. Antra vertus, galimas dalykas, kad taip galėjo būti pavadinta mokykla, kurioje buvo mokoma rašto lotyniškosios abėcėlės pagrindu, ir net, kad taip buvo pavadinta Kauno parapinės bažnyčios mokykla[8].

Tikėtina, kad XVI a. viešosios mokyklos atviros kauniečių vaikams buvo ir prie Kaune buvusių bernardinų ir pranciškonų vienuolynų. Tikrą perversmą Kaune švietimo srityje žadėjo 1649 m. mokyklą atidarę jėzuitai, 1653 m. įkūrę savo kolegiją[9]. Iki 1702 m. nusistovėjo Kauno kolegijos statusas – collegium inchoatum – tai reiškė vidurinę mokyklą, turinčią sutrumpintą filosofijos kursą. 1710 m., marui nusiaubus miestą, išmirė visi jėzuitai, o kolegijos statusas buvo pakeistas į nepilną žemesnio lygio mokyklą su vienu mokytoju. Trečiajame dešimtmetyje mokykla atgavo turėtą statusą, bet 1732 m. gaisras vėl nutraukė kolegijos darbą. Tačiau jau po metų mokymas kolegijoje buvo atnaujintas ir be didesnių pertrūkių tęstas iki edukacinės sistemos reformos[10].

Kaip apie mokyklų egzistavimą, taip ir apie patalpas, kuriose jos veikė, šaltiniuose galima rasti tik atsitiktinių žinių. Jos liudija, kad minėtos Kauno mokyklos dažniausiai buvo įsikūrusios atskiruose pastatuose ar bent jau priestatuose atskirose patalpose. Kad parapinė mokykla turėjo atskirą pastatą, liudija 1669 m. Kauno dekanato bažnyčios vizitacijos ataskaita. Joje minima, kad Kauno Šv. Petro ir Pauliaus parapijoje mokyklos namas, esantis netoli bažnyčios, buvo medinis, padalytas į dvi dalis su atskirais hipokaustais. Vienoje vaikai buvo mokomi skaityti ir rašyti, gramatikos pradmenų, kitame gyveno bakalauras, kur turėjo du miegamuosius kambarius[11]. 1551 ir 1552 metais parduodant namus nurodoma, kad jie yra prie rusėniškos magistrato mokyklos, kartu pateikiant ir kitą orientyrą – netoli Neries upės. Šituose įrašuose mokykla aiškinama kaip atskiras pastatas. Trumpa žinutė šaltiniuose yra ir apie Pranciškonų vienuolyno mokyklos vietą – 1608 m. vienuoliai skundė grupę Kauno miestiečių, kurie užpuolę prie jų bažnyčios ir vienuolyno pastatytą, vaikams Dievo baimės ir laisvuosius mokslus mokyti skirtą, mokyklą bei sumušė bakalaurą Malcherą Grušinskį[12]. Taip pat žinoma, kad žymūs iš Kauno kilę jėzuitai broliai Albertas, Kazimieras ir Petras Kojalavičiai užrašė ordinui paveldėtą tėvų mūrnamį pietinėje Turgaus aikštės pusėje. Tai buvo jėzuitų vienuolyno pradžia Kaune. 1643 m. jie įsigijo greta buvusį Žemaičių kašteliono Jono Lackio mūrnamį, kur įrengė koplyčią. Iš misijos su 2-8 jėzuitais ji išaugo į rezidenciją, kurioje 1649 m. buvo 10 jėzuitų, o jų tarpe 2 mokytojai[13].

Taigi, jau XVI a. Kaune miestiečių bendruomenės ir ją aptarnaujančių bažnytinių institucijų žinioje buvo mažiausiai 3 mokyklos: katalikų parapinė, liuteronų bendruomenės ir miesto arba magistrato. XVII a. pirmojoje pusėje Kaune veikė ir vienuolijų mokyklos, nuo XVII a. vidurio jas papildė jėzuitų kolegija. Mokslas, kaip liudija keletas užuominų šaltiniuose, buvo mokamas. Todėl neturtingi miestiečiai sūnus dažniau leisdavo mokytis amato pas meistrą arba atiduodavo tarnauti, tačiau samdos sutartyse kartais buvo įrašoma sąlyga, kad samdytojas savo lėšomis privalo vaiką išleisti į mokyklą[14]. Tokia praktika leidžia daryti prielaidą, kad Kauno mokyklas lankė visų miesto gyventojų sluoksnių vaikai. Mokinių skaičius Kaune turėjo padidėti ir jų socialinė sudėtis pasidaryti dar įvairesnė savo mokyklą Kaune atidarius jėzuitams.

Labai negausios, fragmentiškos žinios apie Kauno mokyklų mokytojus leidžia teigti juos buvus pasiruošusius savo darbui, pakankamos kvalifikacijos. Visose mokyklose turėjo būti mokoma skaityti ir rašyti, be to miestiečiams, pirkliams ir amatininkams buvo būtini matematikos pradmenys ir vaikai turėjo jų išmokti mokyklose. Sudėtingesnė mokymo programa buvo numatyta mokykloje prie pranciškonų vienuolyno, kurioje turėjo būti mokoma laisvųjų menų – vadinamojo triviumo: gramatikos, retorikos ir dialektikos pagrindų[15]. Savo mokymu išsiskyrė jėzuitų kolegija – 1649 m. pradėjusi nuo dviejų klasių, gramatikos ir poetikos, 1653 m. savo mokymo programą išplėtė retorikos ir filosofijos klasėmis.

Jėzuitų mokykla sparčiai augo. Apie ją 1649 m. metiniame Lietuvos jėzuitų pranešime į Romą buvo rašoma, kad po jėzuitų darbo Kaune pradžios kelis metus mokykla neveikė ir kad 1649 m. buvo atidarytos pirmosios dvi klasės – gramatikos ir poetikos. Pranešime buvo džiaugiamasi, kad ją lanko gausus, kasdien vis didėjantis, moksleivių būrys. 1653 m. jėzuitų rezidencijai Kaune tapus kolegija, atidarius minėtas retorikos ir filosofijos klases, atitinkamai buvo pertvarkomas ir darbas joje, tačiau šio darbo vaisiai ėmė ryškėti tik XVII a. antrojoje pusėje. Tiesa, ši Kauno mokykla XVIII a. pradžioje 1710 m. po maro epidemijos ir 1732 m. gaisro išgyveno nuosmukio periodus, tačiau jau 4 dešimtmečio pabaigoje sugebėjo atsitiesti ir į mokymo programą sugrįžo ne tik ankstesni dalykai, bet ji buvo papildyta ir moralinės teologijos dalyku. Kolegija turėjo savo biblioteką, teatrą ir orkestrą[16]. Taigi Kaunas XVI‑XVIII a. pirmojoje pusėje pasižymėjo skirtingo lygmens mokyklų įvairove – nuo pradinio mokymo iki vidurinės mokyklos lygmens studijų. Be to, mokymas tenkino ne tik Kauno miestiečių, bet ir apylinkių gyventojų išsilavinimo poreikius.