Senojo Kauno gatvės

Nuo XVI a. galima atsekti Kauno gatvių pavadinimus. Dalies pagrindinių gatvių pavadinimai kito nežymiai, o dalis skersgatvių vardus keitė beveik neatpažįstamai. Pavyzdžiui, dabartinė „Vilniaus“ gatvė vadinta „Didžiąja“, „Ilgąja“, o nuo XVII a. ir „Didžiąja Vilniaus“ gatve, nes senajame Kaune buvo ir antroji Vilniaus gatvė (dabartinė „Nemuno“), vadinta „Mažąja Vilniaus“ arba „Antrąja Vilniaus“ gatve. Iš pietvakarinio Rotušės aikštės kampo link Nemuno ėjusi gatvelė „Vokės kampu“ vadinta keturiomis kalbomis – lotyniškai, vokiškai, lenkiškai ir lietuviškai (Vokies Co‘pie, Platea Germanica, Niemiecki Kąt, Wokies Kampas; vėlyvuose dokumentuose sutinkamas dar ir lietuviškas „Vokiečių kampo“ pavadinimas). Bene labiausiai keitėsi dabartinės „Mikalojaus Daukšos“ gatvės pavadinimas, kuris priklausė nuo joje gyvenusių miestiečių giminių. XVI a. ji vadinta „Breidžių“ (Breydziowska), vėliau „Jodžpetrio“ (Jodzpietrowska), XVII a. „Gaidžpetrio“ (Gaydzpiotrowska), o XVIII a. „Gaipetrio“ (Gaypiotrovska) gatve. Tuo tarpu Kauno vokiečiakalbiai ją vadinę „Šv. Petro“ (Heiligpetergasse), o viename dokumente dar nurodyta, kad anksčiau lietuviškai ji vadinosi „Šventos vietos“ (Sviento vejtis) gatve. Tarp vėlyvų XVIII a. dokumentų dar galima sutikti lietuvių kalba vadintą „Vandvežio“ (Wantwezis) gatvę[1]. Pirmą kartą visos Kauno gatvės viename dokumente sužymėtos 1788 m. miesto sklypų inventoriuje[2]. Jame užrašyti tik pagrindinių gatvių pavadinimai, o greičiausiai siekiant tikslumo skersgatviams ir gatvelėms įvardyti tebuvo nurodyta jų padėtis santykyje su pagrindinėmis gatvėmis, rotušės aikšte, vienuolynais, upėmis arba jų kryptys. Pavyzdžiui, „skersgatvis prie parapinės bažnyčios kapinių“, „gatvė į kairę nuo Rokitų [vienuolyno]“, „gatvė nuo Rotušės aikštės iki Nemuno“, „gatvė į kairę [nuo Muitinės gatvės] iki Nemuno“, „skersgatvis nuo Muitinės iki Didžiosios gatvės“. Inventoriuje tebuvo surašyti pavadinimai „Muitinės“, „Didžiosios“, „Kumelių“, „Kalėjimo“, „Gaipetrio“, „Smetanska“ (Smietanska), „Totorių“ gatvių, dėl kurių, matyt, niekam nekilo ginčų. Gatvės keisdavosi dėl statybų ir perstatymų, o jų pavadinimai buvo miestiečių bendruomenės susitarimo reikalas.

Istoriniai šaltiniai patvirtina, kad jau XVI a. Kauno rotušės aikštė ir gatvės buvo grįstos akmenimis. Nuo XVII a. prasta grindinio būkle susirūpindavo magistratas. 1636 m., pagrasinus 50 auksinų bauda, nurodyta miestiečiams, kurie priprato grindinį rausti, jį išlyginti bei suremontuoti[3]. Greičiausiai grindinį rausdavo ne tiek žmonės, kiek jų gyvuliai. 1764 m., susirūpinus rotušės aikšte, buvo pažymėta, kad jos grindinį „gadina kiaulės“. Todėl magistratas nurodė, kad miestiečiai savo kiaules laikytų uždarytas, o jeigu jos pasirodytų rotušės aikštėje, leido nušauti bei atsisakė iš tokių gyvulių šeimininkų priimti skundus[4]. Po metų grasinant 10 kapų bauda, kiekvienam šeimininkui įsakyta prieš savo namą sutvarkyti gatvę[5]. Tokios priemonės nebuvo pakankamos, todėl 1777 m. kauniečiai aiškino apie būtinybę visame mieste sutvarkyti Rotušės aikštės ir gatvių grindinius[6]. Bent kurį laiką buvo renkamas ir gatvių grindinio mokestis į miesto kasą, tačiau dėl neaiškių aplinkybių tais pačiais metais jo nuspręsta atsisakyti, o surinktus pinigus perduoti burmistrui[7]. 1782 m. susirūpinta gatvių švara. Jas išvalyti liepta patiems miestiečiams: kiekvienas šeimininkas buvo atsakingas už gatvės plotą prie savo sklypo[8], o netrukus remiantis tokia pačia tvarka kiekvienam namo šeimininkui nurodyta suremontuoti ir gatvės grindinį[9]. Vis tik darbams buvo pasamdyti ir gatvių grindimo meistrai su pagalbininkais. Po mėnesį trukusių darbų jiems iš miesto kasos buvo sumokėti 265 auksinai[10]. Tąkart toks išskirtinis rūpestis buvo susijęs su Rusijos didžiojo kunigaikščio Pavlo kelione per Kauną į Peterburgą.

1540 m. Žygimanto Senojo privilegijoje minimi grioviai nešvarumams nutekėti, kuriuos turėjo prižiūrėti ir remontuoti miestas[11]. Tai, kad Lietuvos didžiojo kunigaikščio nustatytos tvarkos buvo laikomasi ir vandens nutekamieji grioviai mieste buvę, patvirtina vėlesni dokumentai. 1795 m. magistratas nurodė per dvi dienas išvalyti bei išvežti „iš rotušės aikštės purvą ir visas vandeniui grioviais nutekėti trukdančias kliūtis“[12]. Veikiausiai kasdieniniame Kaune gatvės buvo valomos išimtinais atvejais. Pavyzdžiui, tik praėjus daugiau nei dviem metams po rotušės rekonstrukcijos darbų iš Rotušės aikštės buvo vežamos šiukšlės. Darbai užtruko net 6 savaites[13]. Tačiau šiuo požiūriu tuometinis Kaunas neišsiskyrė iš kitų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų, tame tarpe ir sostinės Vilniaus.

1790 m. vasarą Kaune buvo pirmą kartą sunumeruoti pastatai. Tačiau tada numeracija dar nesilaikė gatvių principo, o kiekvienas namas ir netgi tuščias sklypas turėjo savo numerį. Pastatų ir sklypų numeracija buvo susijusi su valstybiniais pertvarkymais miestuose. Liepos 22 d. kauniečiai gavo nurodymą pradėti numeraciją[14], o rugpjūčio 5 d. magistratas jau turėjo paruošęs lenteles, kurias pagamino stalius ir dailininkas, bei magistrato paskirti miestiečiai pradėjo tas lenteles kabinti. Vis tik magistratas prašė Kauno pavieto Civilinėje karinėje komisijoje dirbusių bajorų paaiškinti, pagal kokią tvarką atlikti užduotį (t. y. nuo kurios vietos reikia pradėti ir kurioje vietoje baigti), bei pageidavo, kad komisija įsakytų tuščių sklypų savininkams (greičiausiai, magistratui nepaklūstantiems bajorams) savo lėšomis įsigyti stulpus ir patiems ant jų prisitvirtinti lenteles[15]. Tokia namų ir tuščių sklypų numeracija išbuvo bent iki 1794 m. sukilimo bei pasitarnavo nustatant naują budėjimo naktinėje sargyboje tvarką[16]. Tik 1865 m. pastatai Kaune buvo sunumeruoti remiantis gatviniu, t. y. šiuolaikišku, principu. Net septynerius metus užtruko derinimai dėl naujos tvarkos įvedimo[17].

Naktį mieste buvo tamsu. Gyventojams tekdavo kelią pasišviesti balanomis ir nešiojamais žibintais[18]. Pirmiesiems nedideliems pokyčiams įtakos turėjo mieste dislokuoto Husarų brigados štabo reikalavimai apšviesti rotušės aikštę, kurioje 1783 m. buvo įrengta sargybinė, bet tada miestas jau turėjo savo žibintą, kurį šiam tikslui suremontavo[19]. Vėliau miestiečiai gavo nurodymus tamsiu paros metu apšviesti Husarų brigados štabą ir ligoninę[20]. Kadangi Rotušės aikštės apšvietimas buvo nepakakamas, 1790 m. magistratui buvo įsakyta pasirūpinti aliejumi rotušės lempai, kurią pavieto lėšomis miestui pažadėjo išduoti Civilinė karinė komisija. Miestiečiai šią žinią sutiko palankiai, nes manė, kad nakties metu deganti lempa papuoš jų rotušę[21]. Nutrūkus reformoms, miesto gatvių apšvietimo klausimai palaipsniui pradėti spręsti jau cariniame Kaune. 1808 m. Kauno miesto naktines gatves apšvietė 121 žibintas[22].

Liudas Glemža