Priešgaisrinė apsauga XVIII amžiaus Kaune

Senąjį Kauno miestą gaisrai nusiaubė net keletą kartų, tačiau vėlesnėms kauniečių kartoms dėl patirtų milžiniškų nuostolių 1732 m. ir 1801 m. gaisrai įsiminė labiausiai. Jie netgi iš atminties ištrynė prieš tai buvusius[1]. Bene pirmą kartą raštiškai Kauno miesto priešgaisriniu saugumu susirūpinimą išreiškė Žygimantas Senasis 1540 m. privilegijoje Kauno miestui. Joje buvo nurodyta, kad, siekiant išvengti gaisro pavojaus, iš miesto teritorijos būtų iškeltos pirtys ir bravorai, o centre prasidėtų mūrinių pastatų statybos. Kadangi šių nurodymų nesilaikyta, XVIII a. 8 dešimtmetyje prie šių taisyklių teko sugrįžti, bet jau remiantis ne senąja valdovo privilegija, o naujais valstybinių institucijų nurodymais[2]. Tvarkos sugriežtinimas prasidėjo nuo naujų reikalavimų miesto pirtims, bravorams ir kepykloms, o vėliau – miesto gyventojų namams. Pokyčius inicijavo ne Kauno miesto savivalda – tai buvo valstybės institucijų nurodymai bei seimo įstatymai, o taip pat mieste dislokuotos kariuomenės vadovybės raginimai.

Iki permainų kauniečių dėmesys miesto priešgaisrinei apsaugai buvo nepakankamas, tačiau tai Kauno neišskyrė iš kitų Lietuvos miestų. Magistrato susirūpinimą liudija kas kelis metus pasikartojantys tradiciniai reikalavimai namų šeimininkams išsivalyti kaminus ir prie namo laikyti paruoštus kubilus su vandeniu. Pastebėtina, kad reikalavimai buvo sezoniniai ir įvedami gegužę, artėjant vasarai, t. y. dėl oro sąlygų padidėjus gaisro pavojui. Išskirtiniais atvejais netgi drausta naktį vaikščioti po miesto gatves balanomis pasišviečiant kelią[3]. Nuo 1773 m. susirūpinimas priešgaisrine apsauga akivaizdžiai sustiprėjo. 1774 m. sugriežtinti reikalavimai kaminams: pastatyti iš lentų arba supinti iš krūmokšnių ir aplipdyti moliu, kaip keliantys miestui grėsmę dėl gaisro, turėjo būti nugriauti. Magistratas sudarė specialią komisiją, kuri turėjo apžiūrėti visus miesto gyventojų kaminus ir suregistruoti tuos, kurie turėjo būti nugriauti ir išmūryti[4]. Ypač griežti reikalavimai buvo adresuoti kepėjams, kurie per pusę metų privalėjo pasistatyti kaminus, grasinant ypač didelėmis piniginėmis baudomis (300 auksinų)[5]. Tačiau naujovių įvedimas užsitęsė. Nepaisant griežtos retorikos, dėl tuo metu vykusios rotušės rekonstrukcijos pritrūkus mūrininkų, kaminų išsimūrijimo terminai gyventojams buvo nukelti į kitų metų vidurį[6]. Netgi po ketverių metų ne visi Kauno pastatai turėjo mūrinius kaminus, todėl buvo sudaryta dar viena kaminų patikrinimo komisija[7], o po metų – kita[8].

Nežiūrint į tai, magistrato išaugusį susirūpinimą liudijo vis gausėjantys nauji priešgaisriniai sezoniniai nurodymai. 1775 m. kepėjams uždrausta naktimis kepti duoną, o gyventojams – kurti krosnis. Kaip magistrato nurodymo laikėsi gyventojai, turėjo stebėti naktiniai sargai, kuriems netgi buvo suteikta teisė naktimis tikrinti duonkepių namus[9]. 1776 m. toks pats draudimas duonkepiams buvo pakartotas, o visiems namų šeimininkams nurodyta laikyti po du pilnus vandens paruoštus kubilus[10]. Tais pačiais metais, siekiant padidinti tvarką mieste, magistratas samdė kaminkrėtį, kuriam buvo uždrausta išvykti iš miesto tol, kol neišvalys visų kaminų[11].

1784 m. priešgaisrinės saugos priemonės dar labiau sustiprintos. Magistratas nusprendė, kad nuo šiol ištisus metus kas naktį po miestą vaikščios trys sargai, kurie prižiūrės kaip gyventojai laikosi priešgaisrinių taisyklių. Burmistras J. Chrapickis buvo įpareigotas sudaryti miesto namų reviziją ir jos pagrindu nustatyti mokesčius šių sargų algai[12]. Po dviejų mėnesių buvo paskelbtos ir miesto priešgaisrinės taisyklės, pagal kurias kiekvienas namo šeimininkas turėjo įsigyti kopėčias, rankinius medinius siurblius[13], kablius ir kibirus gaisrui gesinti. Magistratas nusprendė sudaryti dar vieną komisiją, kuri tris savaites tikrins visus mūrinius ir medinius pastatus, o jeigu kuris namo šeimininkas neturės bent vieno iš aukščiau nurodytų priešgaisrinės saugos įrankių, turės sumokėti 10 talerių (t. y. 180 auksinų) baudą. Baudos pagal taisykles turėjo būti mokamos ir pakartotinai tol, kol šeimininkai neįsigis viso nustatyto priešgaisrinio inventoriaus. Gaisro atveju į nelaimės vietą iš visų namų turėjo atskubėti žmonės su rankiniais mediniais siurbliais, kabliais ir kibirais, o jei kurio namo gyventojai į gaisravietę neprisistatytų – namo šeimininkui turėjo būti skirta 10 talerių bauda. Tokia pati 10 talerių bauda buvo numatyta ir tiems šeimininkams, kurie neišsivalė kaminų. Taip pat namų šeimininkai turėjo pasirūpinti, kad būtų išvalytos miesto gatvės ir iš jų išvežtos šiukšlės. Artėjant vasarai, vaikščiojantiems naktį su balanomis po miesto gatves netgi buvo numatyta mirties bausmė. Šis magistrato nutarimas turėjo būti viešai skelbiamas miesto gatvėse mušant miesto būgną[14] tris savaites po tris kartus per dieną[15]. Toks magistrato dėmesys buvo išskirtinis. Nei vienas kitas savivaldos nurodymas nebuvo skelbiamas pakartotinai tiek daug kartų ir tokį ilgą laiko tarpą. Vis tik per trumpą laiką didesnių rezultatų pasiekti nepadėjo net ir įvestos griežtos bausmės. Praėjus daugiau nei pusmečiui magistrato posėdyje buvo konstatuota, kad visi priešgaisrinių taisyklių nurodymai miesto gyventojams taip ir liko neįgyvendinti[16]. Kaip rodo miesto finansiniai dokumentai, neįgyvendintas liko ir magistrato sumanymas išlaikyti 3 asmenų priešgaisrinę sargybą.

Magistratas taip pat nusprendė papildyti rotušėje saugomą miesto priešgaisrinių įrankių inventorių. Kadangi vietiniai meistrai negalėjo pagaminti didesnio, nei turėjo miestas, vandens siurblio, buvo nuspręsta jį pirkti Karaliaučiuje[17], bet, veikiausiai pristigus lėšų, galiausiai ir šio sumanymo atsisakyta. Tais pačiais metais šaltkalvių cecho meistras Teodoras Prechtas remontavo miesto vandens siurblį. Už darbą jam buvo sumokėti 38 auksinai[18]. 1785 m. pradžioje pagal magistrato sprendimą iš Karaliaučiaus buvo atvežta 50 odinių kibirų (kaina po 6 auksinus). 12 iš jų nutarta laikyti rotušėje, kitus nuspręsta parduoti: po 2 kibirus dešimčiai miesto cechų, o likusius – miestiečiams[19]. Tuo tarpu Kaune buvusiai LDK kariuomenės vadovybei net ir griežtesnės magistrato taisyklės atrodė nepakankamos. Burmistrui J. Chrapickiui išvykus į Karaliaučių, į miesto vidaus reikalus įsikišo generolas Tadas Puzinas ir su grupe miesto savivaldos pareigūnų surašė žymiai platesnį būtino priešgaisrinio inventoriaus ir saugumo priemonių sąrašą[20], į kurį atsižvelgta nebuvo. Iš dokumento galima spręsti, kad Lietuvos generolo akimis Kauno miesto priešgaisrinė padėtis buvo kritiška.

Galiausiai miestiečiams įvykdžius tik dalį 1784 m. magistrato nurodymų, savivaldos dėmesys priešgaisriniams reikalavimams sumažėjo. Nuo 1787 m. miesto priešgaisrine apsauga rūpinosi ir iš bajorų sudarytos valstybinės institucijos, kurios kontroliavo magistrato veiklą. Tačiau 1792 m. Kauno savivaldos pareigūnai ir vėl aiškino, kad mieste yra daug neišmūrytų kaminų, ne visi namų šeimininkai turi priešgaisrinį inventorių. Dabar jį jau sudarė tik kopėčios, kabliai ir kubilai su vandeniu. Magistratas nurodė namų šeimininkams visą priešgaisrinę įrangą įsigyti per savaitę, o kaminus išmūryti per pusės metų laikotarpį. Laiku neįvykdžiusiems reikalavimų buvo numatytos septynis kartus mažesnės baudos (25 auksinai) nei 1784 m., tačiau, skirtingai nei anksčiau, raštiški nurodymai dėl priešgaisrinių reikalavimų tvarkos buvo iškabinti visose miesto gatvėse[21].

Naujas sujudimas Kaune kilo dėl 1795 m. balandžio 13 d. gaisro mūriniame pastate, kuriame buvo įsikūrusi carinės kariuomenės kanceliarija. Dabar Rusijos imperijos generolai ir karininkai ėmėsi nustatinėti priešgaisrines miesto apsaugos taisykles. Didžiausią susirūpinimą jiems kėlė tai, kad kilus gaisrui kauniečiai neatskubėjo į pagalbą. Todėl Rusijos karininkai apklausė visus į nelaimės vietą nesusirinkusius miestiečius ir nustatė jiems baudas[22]. Spaudžiant Rusijos karininkams, Kauno magistratui teko sugrįžti prie 1784 m. sprendimo ir Karaliaučiuje pirkti dvigubai didesnį siurblį nei turėjo miestas bei įrengti dvi vandens saugyklas: „kadangi ne bet kuriuo [metų] laiku, o ypatingai žiemą, daug vandens gaisro gesinimui gali būti pristatyta [į gaisravietę], todėl nusprendžiame iškasti ir įrengti du talpius užplombuotus šulinius Rotušės aikštėje“[23]. Carinės administracijos įsikišimas Kauno priešgaisrinių problemų neišsprendė. 1801 m. kilęs milžiniškas gaisras buvo vienas skaudžiausių miesto istorijoje. Tik vėliau pamažu pradėta kurti nuolatinę miesto gaisrininkų komandą[24].

Liudas Glemža