Prekyba Rotušės aikštėje XVIII amžiuje

Prekyba senajame Kaune telkėsi Rotušės aikštėje, kuri buvo gyvybingiausia antradieniais, vykstant miesto turgui, o taip pat mugių dienomis. Didžiausia miesto mugė vykdavo kasmet Šv. Kryžiaus (rugsėjo 14) dieną ir užsitęsdavo iki dviejų savaičių. Turgaus ar mugės metu prekiautojai prie prekystalių užpildydavo visą aikštę. Kiekvieno amato produkcija turėjo savo vietą aikštėje, o atvykėliams prekeiviams buvo nurodoma jų prekybos vieta. Tokie nurodymai atvykėliams buvo susiję ne tik su prekių asortimentu, bet ir jų išpažįstama religija[1]. Dėl išpažįstamos religijos iš ekonominių paskatų, kurį laiką netgi taikyti apribojimai ir draudimai[2].

Dar neprasidėjus ilgiau trunkančiai mugės prekybai, didesni prekių kiekiai buvo suvežami į aikštę ir, leidus magistratui, laikomi palapinėse[3]. Prieš mugę kiekvienas prekeivis turėjo prisistatyti burmistrui ir susimokėti turgaus mokesčius[4]. Įprastai turgaus prekyba prasidėdavo 9 valandą ryto. Tvarką prižiūrėdavo kardais ginkluoti[5] miesto tarnai (vadinti generolais arba vazniais), kurie apie pažeidimus informuodavo burmistrą arba net sulaikydavo pažeidėjus.

Kasdieninė prekyba rotušės aikštėje vyko parduotuvėlėse (vadintose kromais ir kletkomis), už kurias prekeiviai mokėjo nuomos mokesčius į miesto kasą. Daugumą mažų parduotuvėlių nuomininkų sudarė maisto produktų pardavėjai – mėsininkai ir duonkepiai, bet čia savo produkciją pardavinėjo ir vietos amatininkai. Mažosios parduotuvės buvo eilėmis apsupusios rotušę, o didesnių parduotuvių su platesniu asortimentu tebuvo kelios: XVII a. pradžioje prie rotušės buvo keturios[6], tiek pat jų buvę ir XVIII a. pabaigoje. Didesnėse parduotuvėse prekiauta įvežtinėmis prekėmis: šilku, gelumbe, prieskoniais, galanterijos gaminiais ir geležimi. Tiek pat mieste veikė ir vaistinių[7]. Didžioji dalis parduotuvėlių, veikiausiai, buvo medinės, bet buvę ir mūrinių. Štai pavyzdžiui, 1778 m. magistratas nusprendė už rotušės pastatyti šešias parduotuvėles[8], vėliau prie rotušės buvusias mūrines mėsininkų parduotuvėles savo žinion perėmė kariuomenė ir jas rengėsi pritaikyti savo reikmėms. Kadangi rotušės aikštės teritorija buvo paskirstyta tarp prekybininkų, magistrato pareigūnai sprendė kurioje aikštės vietoje būtų galima pastatyti naujas[9].

Eilinę dieną prekiauti rotušės aikštėje galėjo ne tik vietiniai pirkliai ir amatininkai, bet ir asmenys priėmę miesto teises ir atlikę priesaiką rotušėje. Tik susimokėję nuomos mokestį jie galėjo laikyti parduotuvėles Rotušės aikštėje. 1765 m. prisiekė iš Josvainių parapijos atvykęs Kazimieras Zahorskis, kuriam buvo suteikta teisė mieste verstis prekyba[10]. Nesilaikantys šių taisyklių prekeiviai buvo baudžiami pinginėmis baudomis. Pavyzdžiui, 1768 m. miestiečiai paskundė Karolį Krakovskį, kuris mieste prekiavo iš Liepojos atvežta kava ir cukrumi. Nepaisant jo noro priimti miesto teises, magistratas remdamasis miestui suteiktomis privilegijomis skyrė 28 auksinų baudą už nusižengimą, o ateityje uždraudė Kaune verstis prieskonių (t. y. ir kavos bei cukraus) didmenine prekyba[11]. Parduotuvėlės nuomos mokestis turėjo būti sumokėtas iš anksto. 1773 m. prieš magistratą prisiekė Mykolas Zagžeckis, kuris turėjo iš karto susimokėti 100 auksinų ne tik už jo įtraukimą į miesto bendruomenę, bet ir parduotuvėlių nuomą[12]. Parduotuvėles Rotušės aikštėje nuomoję asmenys ne būtinai patys stovėdavę už prekystalių – dažniausiai samdydavo vietinius krautuvininkus. Mokesčių dydis už parduotuvėles nebuvo pastovus ir kito priklausomai nuo magistrato sprendimo.  1771 m. burmistras pranešė, kad ne visi prekeiviai moka miestui mokesčius, todėl magistratas nusprendė sudaryti instrukciją, kurioje, atsižvelgiant į kiekvienos parduotuvėlės pajamas iš prekybos, būtų nustatytas atitinkamas mokesčių dydis[13]. Parduotuvės ir parduotuvėlės dirbdavo kiekvieną dieną, bet 1776 m. magistratas jas liepė uždaryti bažnytinių švenčių dienomis, o vaistinėms teleido pradėti darbą vidurdienį. Priemonių imtasi dėl to, kad buvo prekiaujama pamaldų metu[14]. 1779 m., turbūt siekiant rimties prieš Velykas, visos parduotuvės turėjo būti uždarytos tris sekmadienius iš eilės[15].

XVIII a. antroje pusėje prekyba už rotušės aikštės ribų (neskaitant karčemų) buvo griežtai draudžiama. Padėtis nežymiai keitėsi XVIII a. pabaigoje. 1781 m. nurodyta prekiauti duona Didžiojoje gatvėje prie parapinės bažnyčios[16], o 1783 m. gatvėse prekiauti buvo leista kariuomenės markitantams[17]. Draudimai prekiauti miesto pakampėse, privačiuose namuose, prie Nemuno kelto ar ant Aleksoto kalno galiojo ir toliau[18]. Nelegaliai prekiaujantys pardavinėdavo maisto produktus ir gaminius mažesnėmis kainomis, tačiau dėl nelegalios prekybos nukentėdavo miesto pajamos. XVIII a. antroje pusėje magistratas reguliuodavo svarbiausių produktų kainas ir tai veikiausiai buvo susiję su rūpinimusi neturtingais miesto gyventojais. Tačiau tvarką diktavo ir mieste apsistojusi nuolatinė kariuomenė, kuriai buvo nustatytos svarbiausių maisto produktų, mėsos ir duonos, kainos. Pasitaikydavo atvejų, kuomet mieste trūkstant produktų pirkliai nepatenkinti kainų dydžiu savo prekes užrakindavo sandėliuose ir jomis neprekiaudavo[19], todėl kainas magistratas buvo priverstas derinti su prekybininkais. Nustatytų produktų kainos kildavo tik ypatingais atvejais.

1764 m. nustatyta, kad kepantys duoną už kepyklą magistratui kasmet mokėtų 12 auksinų, už kepamą duoną – 8 auks., riestainius – 8 auks., gaminantys tamsų alų už statinę – 8 auks., už įvežtinio alaus statinę – 2 auks. ir 8 grašius mokesčių, tuo tarpu už šviesų alų mokesčių mokėti nereikėjo[20]. Taip pat magistratas nustatė alaus pardavimo kainą po 8 gr. už gorčių, o jeigu kas ją viršytų, pagrasino piniginėmis baudomis[21]. Alaus nustatyta kaina nesikeitė daugiau kaip 10 metų, o žinia apie tai kaskart buvo apskelbiama mušant būgną[22]. Pradžioje buvo nustatytos duonos ir riestainių kainos už svorį[23], o vėliau nustatytą svorį turėjo atitikti visi duonos kepalėliai ir riestainiai. Magistrato pareigūnai netgi atsinešdavo sukėlusius įtarimą duonos kepalus į posėdį, kur juos pasverdavo, o nesilaikančius nurodymų bausdavo[24]. 1794 m. po pakartotinų kepėjų prašymų magistratas leido duoną ir riestainius pardavinėti už tą pačią kainą, bet sumažinus jų svorį. Magistrato kontrolė buvo tokia griežta, kad kepėjai savo gaminius turėjo pažymėti taip, kad magistratas galėtų nubausti pažeidėją[25]. Magistratas reguliavo ir mėsos kainas. 1772 m. svaras riebios mėsos turėjo būti parduodamas po 5 gr., prastesnės – 4 gr., o visai liesos – už 3 gr. Visi mėsininkai už prekybą turėjo mokėti magistratui net 15 muštų talerių (270 auks.) metinį mokestį į miesto kasą[26]. Už mėsos pardavinėjimą mažesnėmis kainomis, ne Rotušės aikštėje, bet pakampiuose buvo nustatyta 50 kapų piniginė bauda ir trys su puse dienos kalėjimo[27]. 1775 m., kadangi visas mėsininkų cechas pardavinėjo mėsą savo parduotuvėlėse už didesnę nei nustatyta 5 gr. kainą, 50 auks. bauda buvo skirta visam cechui[28]. Mėsos kaina buvo laikinai pakeliama tik išimtinais atvejais, dėl mėsos trūkumo[29], bet galiausiai 1791 m. rugpjūtį dėl infliacijos jos kaina išaugo iki 8 grašių už svarą[30] ir augo toliau.

Kareiviams svaras mėsos kainavo pigiau nei miestiečiams (4 gr.)[31], tačiau kylant bendrai mėsos kainai, 1794 m. ji išaugo dvigubai (8 gr.). Neskaičiuojant veršienos, avienos, žuvies ir svieste keptų pyragėlių, kurie nebuvo magistrato apmokestinti ir jų kainos nebuvo nustatytos, augo ir kitų maisto produktų kainos kariuomenei (žr. lentelę). Kareiviams maisto produktai turėjo būti parduodami kitose rotušės aikštės vietose nei civiliams, o tuo atveju, jeigu kareivis pirktų pigesnius maisto produktus ne sau, bet miestiečiams, arba mėgintų juos perparduoti, buvo nustatytos griežtos bausmės[32].

Lentelė. 1794 m. svarbiausių maisto produktų kainos Kaune apsistojusiems kariuomenės daliniams[33]

Kontroliuodamas miesto prekybą magistratas apskelbė ir daugiau nurodymų. 1776 m. buvo uždrausta vaistinėse pardavinėti alkoholinius gėrimus[34]. 1775 m., siuvėjų cechui apskundus Kauno moteris, kad šios siūdamos atima iš jų darbą, magistratas norėdamas apsaugoti cechą nuo konkurencijos moterims uždraudė be cecho leidimo imtis darbo[35]. Ypač griežtai ir iš karto buvo reaguojama į neteisėtą prekybą midumi[36], kuris tapo vienu miesto pajamų šaltinių, nors draudimai miesto gyventojams savavališkai gaminti ir pardavinėti ne tik alų, bet ir midų tęsėsi[37]. 1776 m. mėsos pardavėjams liepta įsigyti geležines svarstykles su alaviniais svarmenimis[38]. Paskutiniais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės egzistavimo metais buvo įvesti nauji valstybiniai svorio ir tūrio matai bei palaipsniui atsisakyta ne tik senųjų vietinių, bet ir prieš tai gan dažnai naudotų kaimyninių valstybių matavimo vienetų.

Liudas Glemža