Senasis Kauno miesto archyvas

Kauno miesto archyvas pradėtas kaupti nuo pat miesto savivaldos įkūrimo, t. y. XV a. pradžios. Jame saugoti svarbiausi miesto dokumentai: Kaunui suteiktos Lietuvos didžiųjų kunigaikščių privilegijos, miesto administravimo (valdymo, juridiniai, finansiniai) dokumentai bei jų nuorašai. Augant šių dokumentų skaičiui, jie pradėti rišti į knygas. Dauguma miesto dokumentų prapuolė ar sudegė dėl miestą persekiojusių gaisrų, karų ir vidaus suiručių, tačiau didžiąją dalį svarbiausių dokumentų miestiečiai išsaugojo. Seniausia šias dienas pasiekusi yra 1522‑1544 m. magistrato aktų knyga, nors rašytiniuose šaltiniuose yra užuominų, kad Kauno aktų knygos sudarinėtos jau XV a. antroje pusėje. Taip pat kaip ir seniausi Kauno aktai, neišliko ir pirmoji 1408 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto Kaunui suteikta privilegija, sudegusi dar XV a. viduryje. Bene labiausiai nukentėjo miesto finansiniai dokumentai[1]. Nežiūrint į tai, senojo Kauno archyvo palikimas atrodo solidžiau nei kitų Lietuvos miestų.

Lietuvos didžiųjų kunigaikščių privilegijos ir miesto knygos saugotos skryniose, kurios laikytos specialioje rotušės patalpoje, vadintoje iždine. Vėliau ši patalpa pradėta vadinti archyvu, nors kitose archyvo skryniose, o netgi skryniose kartu su dokumentais, buvo laikomi ir pinigai surinkti už mokesčius[2]. Kurioje senosios rotušės vietoje buvusi iždinė arba archyvas – nežinoma. Po XVIII a. antrosios pusės rotušės rekonstrukcijos miesto archyvas įrengtas rotušės bokšte po laikrodžiu[3]. Anksčiau, veikiausiai, jis buvo kitoje rotušės patalpoje, nes senosios rotušės bokšte, žemesniame nei dabartinis, buvo kalėjimas[4].

Dokumentų saugojimo tvarka nebuvo pastovi ir nežymiai keitėsi imantis papildomų saugumo priemonių. XVII a. dalis pačių svarbiausių miesto dokumentų dar buvo laikoma privačiuose savivaldos pareigūnų namuose. 1678 m. vaito Povilo Kazimiero Vinogrodskio namuose kilęs gaisras sunaikino vaito archyvą: kartu su vaito dispozicijoje buvusiomis suolininkų teismo knygomis sudegė ir 7 valdovų privilegijos bei raštai Kauno miestui[5]. Tvarkai, įsitvirtinusiai XVIII amžiuje, didelės įtakos taip pat turėjo didžiąją dalį archyvo sunaikinęs 1732 m. gaisras. Rotušės archyvo patalpa buvo rakinama ir prieinama tik už archyvą atsakingiems pareigūnams – burmistrui ir raštininkui[6]. Išimties tvarka burmistras galėjo dokumentus pasiimti į namus, bet pasibaigus kadencijai privalėjo juos visus sugrąžinti į archyvą kartu su archyvo patalpos raktais. Pavyzdžiui, magistrato įpareigotas suregistruoti visus miesto aktus, užbaigęs vadovavimo miestui dvejų metų kadenciją, H. Esenas atidavė archyvui net 31 knygą[7]. Tuo atveju, jei pareigūnas laiku negrąžindavo dokumentų į archyvą, magistratas pas jį siųsdavo iš savivaldos pareigūnų sudarytą komisiją, kuri turėjo paimti dokumentus, sudėti juos į atskirą skrynią ir ją užantspaudavus nunešti į rotušę, kad dokumentai būtų patikrinti tarybos[8]. Tačiau šių priemonių ne visuomet skrupulingai laikytasi. Gan dažnai kviesta dokumentus grąžinti į archyvą kadenciją baigusius burmistrus ir ūkvedžius arba su miesto dokumentais iš Vilniaus, Gardino ar Varšuvos sugrįžusius pareigūnus.

Griežčiau saugotos miesto privilegijos kartu su pačiais svarbiausiais miesto dokumentais. Jie buvo laikomi specialioje archyvo skrynioje, užrakintoje keturiomis spynomis. Skirtingi raktai buvo pirmininkaujančio burmistro, dviejų tarėjų (dažniausiai praeityje ėjusių burmistro pareigas) ir raštininko žinioje. Tik jiems visiems susirinkus rotušėje, skrynią buvo galima atidaryti. Ypatingais atvejais ji buvo atnešama į tarybos posėdžių salę, visiems stebint atidaroma ir magistrato pareigūnų peržiūrima, o vėliau užrakinama ir sugrąžinama atgal į rakinamą archyvo patalpą[9].

Senoji dokumentų saugojimo ir laikymo tvarka šiek tiek keitėsi po miesto archyvo dokumentų registracijos, kurią 1779‑1781 m. įvykdė pasamdytas Breslaujos pavieto rotmistras Andrius Noreika. Tais pačiais 1781 m. stalius pagamino miesto archyvui spintą su stalčiais[10]. 1785 m. burmistro Juozapo Chrapickio iniciatyva magistratas išrinko pirmąjį Kauno miesto archyvistą, kuriuo tapo suolininkas Danielius Kalofas. Netrukus Kauno vaitu išrinktas J. Chrapickis parėmė D. Kalofą rinkimuose į burmistrus. Ir tapęs burmistru D. Kalofas išsaugojo archyvisto pareigas su 400 auksinų magistrato nustatytu metiniu atlyginimu[11].

Tačiau archyvo laukė dar didesni pertvarkymai dėl miestų reformų, kurios prasidėjo nuo savivaldos darbo patikrinimo. 1788 m. pradžioje iš bajorų sudaryta Geros tvarkos komisija surašė raštą adresuotą Kauno magistratui, kuriame konstatavo, kad peržiūrėjus archyvą buvo nustatyta, jog jame nėra daugumos miesto finansinių susitarimų dokumentų, o tai „įrodo archyvisto darbo neefektyvumą ir grėsmę miestui“, todėl komisija nusprendė sustabdyti archyvisto pareigas einančiam burmistrui D. Kalofui algos iš miesto kasos mokėjimą, o trūkstamus dokumentus įsakė atnešti ir perduoti Geros tvarkos komisijos kanceliarijos žinion. Komisija nusprendė miesto archyvui prižiūrėti surasti kitą „tinkamą žmogų“ bei taupydama miesto išlaidas nustatė jam sumažintą 300 auksinų metinę algą iš miesto kasos[12]. Kadangi komisijos akiratyje atsidūrė miesto pajamų ir išlaidų registrai, komisijos žinion perėjo ir dalis miesto archyvo – t. y. finansinių ataskaitų dokumentai, kuriuos tikrino ir tvarkė komisijos kanceliarijos darbuotojai. Tris metus miestas archyvisto neturėjo.

Po Ketverių metų seimo (1788-1792 m.) ir Gardino seimo (1793 m.) reformų miesto savivaldos archyvai atsidūrė dviejų pareigūnų – magistrato raštininko bei jo pagalbininko – regento žinioje. 1792 m. balandį magistrato regentu buvo išrinktas bajoras Juozapas Macianskis[13], kuris pagrįstai vadinamas ir pirmuoju Kauno miesto istoriku, nes 1817 m. parengė pirmą istorinę apybraižą Kauno miestas. 1794 m. kovą regentu buvo išrinktas bajoras Martynas Svirskis[14]. Reformoms valstybėje pralaimėjus ir carinei administracijai nurodžius atkurti prieš reformas buvusią padėtį, archyvisto pareigos kuriam laikui sugrąžintos „buvusiam archyvistui“ D. Kalofui. 1795 m. jam tapus burmistru, magistratas nauju archyvistu su 300 auksinų metine alga išrinko Motiejų Požerskį[15]. Nekelia abejonių, kad archyvisto pareigos atverdavo kelius į aukštesnius postus miesto savivaldoje.

Miesto archyvo saugumas buvo visuotiniu miesto piliečių reikalu. Neabejotina, kad stichinių nelaimių ir suiručių atvejais miestiečiai iš paskutiniųjų stengėsi apsaugoti miesto privilegijas, kurios ne tik užtikrino miestiečių teises ir laisves, bet ir miestiečių atmintyje saugojo pasakojimą apie šlovingą Kauno praeitį. 1792 m. birželį, į Kauną įsiveržus Rusijos imperijos kariuomenei, miesto archyvo svarbiausia dalis kartu su senosiomis privilegijomis magistrato sprendimu buvo patikėta raštininkui Ignui Tubelevičiui ir evakuota[16]. Karui pasibaigus, archyvas sugražintas į miestą, bet baiminantis dėl privilegijų saugumo, jos paliktos ir toliau saugoti nuo pareigų nušalintam LDK generalinės konfederacijos magistrato raštininkui I. Tubelevičiui bei buvusiam archyvistui, tarėjui D. Kalofui. Privilegijos buvo sugrąžintos į rotušės archyvą tik pasibaigus 1794 m. sukilimui ir stabilizavusis miesto padėčiai[17].

Paskutinį kirtį senojo Kauno archyvui sudavė 1812 m. karas. Buvęs archyvo prižiūrėtojas ir 1812 m. įvykių liudininkas J. Macianskis rašė: „būtų galima parodyti daugiau tikrų miesto turtingumo ir didybės įrodymų, jei tuometinės karo negandos ir didžiuliai gaisrai, o visų pirma paskutinysis prancūzų karas nebūtų sunaikinę daugelio šios rūšies viešųjų knygų ir dokumentų“[18]. Įsiviešpatavus carinei administracijai ir cariniams įstatymams, kurie apribojo miesto savivaldą, senosios Kauno privilegijos nebeteko praktinės reikšmės ir ilgainiui buvo pradėtos naudoti moksliniams tikslams. Vėliau senojo Kauno archyvo likučiai buvo išblaškyti po įvairias Kauno ir Vilniaus saugyklas[19].

Liudas Glemža