Senasis Kauno miesto keltas

Pirmosios žinios apie Kauno keltus yra atsitiktinės, apsiribojančios kelto arba keltininkų paminėjimais, kurie nesuteikia daugiau informacijos. Miesto rašytinis palikimas žymiai pagausėjo XVIII amžiuje, nes šalia aktų knygų išliko magistrato posėdžių protokolai ir finansiniai dokumentai. Tuomet Kauno miestui priklausė Nemuno keltas, o Neries keltas buvo Vilijampolės savininkų Radvilų nuosavybėje[1]. Nors 1764 m. kauniečiai aiškino, kad Radvilos sau prisiskyrė iš miesto ne tik Neries krantą, bet ir Neries keltą[2], vis tik jo priklausomybė iki XVIII a. nėra aiški. Neries keltas praeityje nebūtinai priklausė miestui – galėjo būti ir Kauno seniūno žinioje. Tuo tarpu Nemuno keltas (arba keltai) visą laiką priklausė Kaunui ir jo gyventojams. Dar 1540 m. Žygimanto Senojo privilegijoje rašoma apie kauniečių laisvę laikyti Nemuno keltus ir už juos nemokėti mokesčių valstybei, o apie Nerį nė neužsiminta.

Ilgainiui Žygimanto Senojo privilegijoje nustatyta laisvė bet kuriam miesto piliečiui laikyti Nemune keltą buvo perimta miesto valdžios žinion ir monopolizuota greta miesto. Plaukiant žemyn upe, už pusvalandžio kelio nuo miesto, veikė dar kitas keltas[3]. Nemuno keltas kasmet buvo išnuomojamas metams nuo Šv. Jurgio dienos (balandžio 23 d.). Kelto nuomininkas iš kandidatų sąrašo buvo renkamas magistrato posėdyje. Kadangi kelto nuomos sąlygos ir sumos nebuvo vienodos, manytina, kad nuomininku buvo išrenkamas tas asmuo, kuris pasiūlydavo didesnę nuomos sumą ir pasižadėdavo laikytis magistrato nustatytų taisyklių. Kelto nuomininkais būdavo miesto piliečiai, o neretai ir miesto savivaldos pareigūnai. Jie samdydavo keltininkus arba jais įdarbindavo šeimos narius[4]. XVIII a. antroje pusėje kelto metinės nuomos suma svyravo nuo 500 iki 1050 auksinų. Nuomos kainai veikiausiai įtakos turėjo kelto būklė ir bendra miesto infrastruktūra. Už Nemuno miestiečiai turėjo žemės valdų, veikė miestui priklausantys Jiesios malūnas, Fredos palivarkas, plytinė ir vaško krosnis, todėl vietinių miestiečių ir valstiečių perkėlos buvo vienu svarbiausių kelto pajamų šaltinių. Štai, pavyzdžiui, laiku nesumokėjęs nuomos mokesčių Feliksas Rudzinskis teisinosi, kad miestui remontuojant Jiesios malūną miestiečiai nustojo taip dažnai keltis į kitą krantą ir pradėjo važinėti į kitus malūnus, todėl prašė, kad dėl užsitęsusio malūno remonto jam ir kitais metais būtų paliktos tokios pačios kelto nuomos sąlygos ir perkėlos kainos[5]. Magistratas šį nuomininko prašymą išpildė[6].

Pradžioje už kelto nuomą reikėjo atsiskaityti dviem įmokom – prieš pat įsigaliojant nuomos sutarčiai ir Šv. Mykolo dieną (rugsėjo 29 d.)[7]. Vėliau tvarka keitėsi ir visą sumą už kelto nuomą reikėjo sumokėti į miesto kasą dar prieš nuomos pradžią. Jeigu pinigai nustatytu laiku nebūdavo sumokėti, kelto nuomininku galėjo būti paskirtas ir kitas asmuo. Tokia tvarka įsigaliojo veikiausiai dėl to, kad dalis kelto nuomininkų, pasibaigus terminui, nepajėgė atsiskaityti magistratui [8]. Pagrindinius skirtumus dėl kelto nuomos sąlygų apibrėždavo susitarimai, pagal kuriuos ne visais atvejais nuomininkas privalėjo keltą remontuoti ir ne visais atvejais „pagal senąjį paprotį“ keltas nuomotas kartu su miestui priklausančia Aleksoto karčema, stovėjusia kitoje Nemuno pusėje. Nemuno keltas kartu su Aleksoto karčema buvo išnuomotas 1771-1773, 1780, 1786 metais. Suma už bendrą kelto ir karčemos nuomą svyravo nuo 1050 iki 1605 auksinų. Pagrindiniai magistrato reikalavimai nuomininkui buvo nekelti nustatytų kainų už perkėlą ir nereikalauti iš klientų sau didesnio atlyginimo bei reguliariai dirbti (t. y. dieną ir naktį). Vėliau nuomininkui buvo griežtai uždrausta kelto nuomą perleisti kitam asmeniui[9]. Gan dažnai pasitaikantys miesto piliečių ir keliautojų skundai vertė į susitarimą įtraukti punktą, kad nuomininkas pasirūpins, jog nebūtų skundų dėl kelto darbo ir užtikrins „gerą tvarką“ [10]. Pagal 1777 m. susitarimą su magistratu kelto nuomininkas pasižadėjo, kad prižiūrės, jog keltininkai neužlaikytų žmonių vykstančių iš kitos Nemuno pusės į miestą su prekėmis ir grūdais, o taip pat pasirūpins, jog nebūtų įžūlūs ir nekeltų vaidų su keleiviais[11].

Į miesto piliečių ir keliautojų skundus dėl kelto darbo nedelsdamas reaguodavo magistratas. 1776 m. burmistras pranešė apie skundus dėl Stanislovo Džiekovskio nuomojamo kelto darbo nereguliarumo. Magistratas keltą patikrino, liepė nuomininkui jį suremontuoti ir pareikalavo užtikrinti, kad jame dirbtų blaivūs žmonės[12]. 1777 m. magistratą pasiekė keleivių skundai, kad keltui būtinas remontas[13]. 1781 m. magistratas uždraudė kelto nuomininkui Valentui Gerlėjui duoti alkoholinius gėrimus keltininkams, nes dėl to iš keliautojų sulaukta daug skundų[14]. Po pusmečio tas pats V. Gerlėjus apskųstas, kad kelia kainas ir liepia susimokėti tiems asmenims, kurie jau jam susimokėjo už perkėlą už visus metus iš anksto[15].

Ne visais atvejais keltininkai galėjo imti pinigus iš keleivių. Jie turėjo nemokamai į kitą krantą perkelti žmones su kroviniais tuo atveju, jeigu plytos, mediena ir vaškas buvo vežamos miesto reikmėms[16]. 1783 m. magistratas susitarė su kelto nuomininku, kad Kauno vaitui, burmistrui ir raštininkui miesto reikalais būtų galima persikelti į kitą Nemuno pusę nemokamai[17]. Pageidavimų dėl to, kad išskirtiniais atvejais perkėlos nekainuotų buvo ir daugiau. 1791 m. kovą į magistratą kreipėsi Kauno klebonas prašydamas, kad sekmadieniais ir kitomis bažnytinių švenčių dienomis į miestą vykstantiems už Nemuno gyvenantiems valstiečiams nekainuotų keltas, nes šie atsisakinėja vykti į miestą ir vykdyti krikščionišką pareigą[18]. Keleivių perkėlimo kainos taip pat priklausė nuo gamtinių sąlygų, todėl įkainiai keitėsi priklausomai nuo vieno iš trijų sezonų.

Mokesčiai už naudojimąsi Nemuno keltu, nustatyti Kauno magistrato 1788 metais[19]

1791 m. balandį, artėjant į pabaigą kelto nuomos sutarčiai, burmistras Henrikas Esenas magistrato posėdyje pažymėjo, kad būtina apsvarstyti ar toliau pagal seną tradiciją reikia nuomoti keltą, ar vis dėlto jį būtų geriau tiesiogiai perimti miestui, paskyrus jo priežiūrai atsakingą pareigūną. Burmistras vylėsi, kad kelto perėmimas pagyvintų turgus ir į juos sutrauktų daugiau žmonių. Šiam pasiūlymui pritarė magistratas, nurodęs visas kelto pajamas perduoti burmistro žinion, o kelto priežiūrai paskirti pagalbininką – kelto raštininką su 200 auksinų metine alga, kuris už visus kelto finansus ir registrus būtų tiesiogiai atsakingas burmistrui. Kelto raštininkas turėjo atlikti priesaiką rotušėje ir kasdien finansiškai atsiskaityti su burmistru. Aleksoto karčema buvo galutinai atskirta nuo kelto ir toliau nuomojama[20].

Gegužės 3 d. kelto raštininku buvo paskirtas Ignas Rožickas, kuris rotušėje atliko priesaiką, kad teisingai rinks magistrato nustatytus mokesčius už perkėlą. Jam magistratas nusprendė padidinti metinę algą iki 300 auksinų[21]. I. Rožickui į pagalbą buvo paskirti trys keltininkai, o netrukus (gegužės-birželio mėnesiais) buvo pastatytas ir naujas keltas[22]. Kaip rodo 1791 m. balandžio‑1792 m. sausio mėnesio kelto pajamų registras, miestas iš kelto uždirbdavo bent tris kartus daugiau nei jį nuomodamas (3 339 auksinai 11 grašių). Turintys prekybinių tikslų pirkliai, bajorai, vienuolynai už naudojimąsi kelto paslaugomis sumokėdavo kelto nuomininkui iš anksto. Tuo tarpu kasdieninės miesto kelto pajamos svyravo nuo 1 iki beveik 30 auksinų[23]. Nuostatos keltą išlaikyti tiesioginėje miesto priežiūroje magistratas laikėsi ir vėliau[24]. Kelto reikšmė sumenko pastačius pontoninį tiltą, tačiau keltu Kaune buvo naudojamasi dar ilgai.

Kaip atrodė senasis miesto keltas, duomenų nėra. Vieninteles užuominas pateikia 1785 ir 1791 m. remonto darbų finansinės sąskaitos, kuriose minimos suremontuotos ir pirktos naujos dalys (lynai, virvės, geležinės detalės) bei naujai pastatyti mažas ir didelis laivai (bat)[25]. Perkėlos vietą atskleidžia 1798 m. A. Chomentovskio sudarytas Kauno miesto planas[26], kuriuo remiantis ji buvo gerokai piečiau dabartinio senamiestį su Aleksotu jungiančio Vytauto tilto (sąlyginai pusiaukelėje tarp Rotušės aikštės ir Nemuno salos). Manytina, kad šioje vietoje kurį laiką stovėjęs ir tiltas, vėliau perkeltas į kitą vietą.

Liudas Glemža