Sava ir svetima kariuomenė senajame Kaune

Nuo XIV a. pabaigos iki XVII a. vidurio Kaunas nebuvo karo veiksmų zonoje, svetimos kariuomenės miestui nekėlė grėsmės, tačiau nuo XVI a. miestiečiams nerimo priežastimi buvo savos kariuomenės plėšikaujantys daliniai. Kaunas buvo samdinių kelyje vykstant į karą ar grįžtant iš jo, bet vėliau turėjo karius ir apgyvendinti. 1579 m. Steponas Batoras Kaune telkė samdinių dalinius ruošdamasis žygiui prieš Maskvą, o 1621 m. kauniečiai netgi turėjo priimti Lenkijos samdinius (vadintus lisovčikais), kurie garsėjo ne tik karinėmis pergalėmis, bet ir ypatingu žiaurumu. 1622‑1625 m. kauniečiai su prašymais išlaisvinti juos nuo karių apgyvendinimo prievolės kreipėsi į etmoną ir valdovą, bet nesėkmingai[1]. XVII a. viduryje prasidėjo karai su Švedija (1655-1660) ir Maskvos valstybe (1654-1668). 1655 m. rugpjūčio 18 d. Kaunas buvo okupuotas Maskvos kariuomenės. Svetima kariuomenė išbuvo Kaune šešerius metus ir taip nusiaubė miestą[2], kad 1662 m. Respublikos seimas išlaisvino kauniečius ne tik nuo savų karių apgyvendinimo prievolės, bet net uždraudė kariuomenei pražygiuoti per miesto teritoriją[3]. Ar šio įstatymo ilgai buvo laikomasi, nežinoma. Tačiau XVII a. antroje pusėje Lietuvoje dar nebuvo nuolatinės kariuomenės, todėl ir Kaune nebuvo pastoviai dislokuotų karinių dalinių.

Vykstant Šiaurės karui (1700-1721), Kaunas 1710 metais labiausiai nukentėjo nuo Švedijos kariuomenės. Neramiais Abiejų Tautų Respublikos tarpuvaldžio metais, kuomet į valstybės vidaus gyvenimą pradėjo kištis svetimos kariuomenės, pro Kauną net du kartus 1734 m. ir 1735 m. (į Dancigą ir atgal) pražygiavo Rusijos kariuomenė. Septynerių metų karo (1756-1763) laikotarpiu 1757 m. ir 1759 m. Rusijos kariuomenės kelias į Prūsiją vedė pro Kauną[4]. 1763 m. kauniečiai laukė jos sugrįžtant vildamiesi, kad kariuomenė, kaip ir anksčiau, tik pražygiuos pro miestą, ir rinko laikinus papildomus mokesčius Rusijos karių reikmėms. Tačiau dalis svetimos kariuomenės dalinių čia užsibuvo ir neketino išeiti, todėl papildomi mokesčiai buvo renkami toliau[5]. Ilgainiui mieste įsikūrė Rusijos kariuomenės pėstininkų pulko vadavietė, o santykius tarp vietos gyventojų ir karių prižiūrėjo įgulos komendantas. Miestiečiai turėjo pasirūpinti karių apgyvendinimu, už nustatytą kainą jiems pardavinėti mėsą, aprūpinti kariuomenės arklius pašaru bei iškilus reikalui suteikti transporto priemones[6]. Tik 1773 m. pasirodė pirmieji kauniečių skundai adresuoti aukštiems Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pareigūnams dėl neteisybių ir nuostolių, kuriuos miestiečiai patyrė nuo svetimos kariuomenės[7]. Miestiečių skundai veikiausiai turėjo poveikį, nes karininkai pradėjo bausti savo karius už nusižengimus ypač griežtomis bausmėmis. 1775 m. už karvės vagystę rykštėmis mirtinai buvo nuplaktas kareivis, o pinigai už gyvulį grąžinti šeimininkui iš pulko kasos[8]. Nežiūrint sugriežtintų pulko vadovybės priemonių, miestiečių skundai plūdo toliau, todėl magistratas nusprendė juos visus suregistruoti ir surašyti bendrą skundą prieš Rusijos kariuomenės pėstininkų pulką viso miesto vardu[9].

Kauniečių prašymai veikiausiai neturėjo didesnės įtakos tolesniems įvykiams, tačiau 1776 m. Rusijos karinį dalinį pakeitė I-os Tautinės kavalerijos husarų brigados kariai. Turbūt bijodami, kad atgal nesugrįžtų Rusijos dalinys, kauniečiai ėmė prašyti, kad mieste liktų savi husarai[10]. Jų norai išsipildė, tačiau jau po metų miestiečiai pradėjo skaičiuoti visus nuo savos kariuomenės patirtus nuostolius[11]. 1778 m. Kaunas ruošėsi priimti I-ą Tautinės kavalerijos husarų brigados vadavietę ir papildomą dalį jos karių, bet kilo nepasitenkinimų sužinojus, kad husarų žirgams miestas turės savo lėšomis pastatyti arklides. Kauniečiai apsiėmė pastatyti patalpas 200 žirgų laikymui, o brigados vadovybė reikalavo pastogės 220 žirgų. Negana to, gyventojai pradėjo priešintis, kad kariuomenės arklidės būtų statomos jų sklypuose[12]. Prieš atvykstant papildomam kariniam kontingentui, miestiečiai gavo sąrašą karininkų, kuriems turėjo būti suteiktos geresnės gyvenimo sąlygos[13]. Netrukus į Kauną atvažiavo faktinis LDK kariuomenės vadas, generolas leitenantas Adomas Čartoriskis, kurį miestiečiai nusprendė deramai pasitikti bei skubiai papildė nuo husarų brigados patirtų skriaudų sąrašą[14]. Vis tik, nepaisant kauniečių vilčių, nesutarimai augo ir toliau, nes kariuomenės vadovybė nusprendė husarų brigados žinion perduoti Rotušės aikštėje buvusias miesto arklides, sandėlį ir dalį krautuvių, o husarų brigados karininkai iškėlė papildomų reikalavimų dėl arklidžių ir ganyklų[15]. Įtampa tarp karininkų ir miestiečių didėjo. 1780 m. leitenantas Bufalas smogė į veidą tarėjui Kazimierui Zahorskiui, kurio namuose buvo apsigyvenęs. Konfliktas kilo dėl šeimininko pasiūlymo karininkui savo žirgą laikyti atokiau nuo gyvenamos vietos, t. y. kitame K. Zahorskiui priklausiusiame sklype[16]. Tad, galiausiai, 1781 m. pradžioje kauniečiai nusprendė prašyti, kad vietoj kavalerijos brigados į miestą būtų atkeltas pėstininkų pulkas[17]. Su šiuo prašymu jie kreipėsi ne tik į kariuomenės vadą, bet ir į Vyriausiąjį Lietuvos tribunolą[18], o kitais metais prašymą išsiuntė Karo departamentui[19], bet ir vėl nesėkmingai.

Nuoskaudų turėjo ir kariai. 1783 m. husarų brigados generolas Tadas Puzinas pats dalyvaudamas magistrato posėdyje pateikė prašymus. Kariai buvo nepatenkinti, kad Kauno siuvėjai per brangiai siuva, o kepėjai nesilaikydami nustatytų standartų pardavinėja duoną[20], vėliau brigados vadas įsikišo dėl priešgaisrinių taisyklių, miesto gatvių švaros ir kitų miesto vidaus klausimų. Bene iškalbingiausias pavyzdys buvo husarų brigados arklidžių statybos, kurių pradžia nusikėlė iki 1784 metų, nes tik tada magistratas jų statyboms surado sklypą, kurį konfiskavo iš mokesčių valstybei nesumokėjusio piliečio[21]. Statybos taip ir nebuvo pradėtos, o suvežta mediena paslaptingai pradingo[22]. Didžiosios arklidės turėjo išlaisvinti bent jau dalį miestiečių nuo prievolės savo tvartuose laikyti husarų žirgus, todėl tai buvo ne tik kariuomenės, bet ir pačių miestiečių reikalas.

Iki 1789 m. Kauno miestiečiai husarų brigados aprūpinimui išleido 24 033 auksinus. Šie pinigai buvo skirti privataus mūrinio pastato nuomai brigados štabui, karininkų butų ir arklidžių remontui, kurui, žvakėms, lempoms, aliejui bei kitoms reikmėms[23]. Brigados vadovybės nurodymu kauniečiai miesto lėšomis šalia rotušės pastatė vyriausią sargybinę ir areštinę, o rotušės aikštėje sandėlį pertvarkė į arklides. Brigados nurodymu rotušės aikštė naktį turėjo būti apšviesta, todėl buvo pastatytas žibintas, kuris remontuotas miesto lėšomis[24]. 1788 m. miestiečiams buvo nurodyta apšviesti kariuomenės štabą ir ligoninę[25].

1789 m. husarų brigada su vadaviete buvo iškelta iš Kauno Rytinių LDK sienų link, bet šiam kariuomenės vadovybės sprendimui tikrai nebuvo svarbiausi toliau besitęsiantys kauniečių prašymai[26]. Nežiūrint į tai, pagal kauniečių norus 1790 m. spalį į miestą buvo atkeltas LDK 3-as pėstininkų pulkas[27], nors mažoji dalis husarų brigados karių dar buvo likusi Kaune[28]. Kadangi Ketverių metų seimo reformų laikotarpiu centrinė valdžia pradėjo akylai prižiūrėti kariuomenės dalinių pažeidimus miestuose ir buvo įkurtos vietinės Civilinės karinės komisijos civilių ir karių santykiams prižiūrėti, nesutarimai palaipsniui liovėsi. Karo komisija įvedė bendras taisykles visiems kariniams daliniams miestuose ir pradėjo svarstyti gyventojų skundus bei bausti prasikaltusius karius[29], o Kauno Civilinė karinė komisija nustatė kareivių apgyvendinimo mieste tvarką, kurios buvo laikomasi ir reformoms priešiškoms jėgoms jas nutraukus. Pagal naują tvarką kareiviai su namų, kuriuose buvo apgyvendinami, šeimininkais galėjo dalintis tik ugnimi ir vandeniu. Miestiečiai už susitartą minimalią kainą turėjo kariams pristatyti duoną ir mėsą, o jų arkliams – pašarą. Grasinant griežčiausiomis bausmėmis, kareiviams buvo uždrausta iš gyventojų be atlyginimo imti vežimus, pašarą ir maisto produktus. Tačiau nusiskundimai dėl pačios karių apgyvendinimo prievolės tęsėsi ir toliau, su pavydu žiūrėta į neturėjusią tokių pareigų kaimyninę Vilijampolę[30]. Veikiausiai pagrindine miestiečių nepasitenkinimo priežastimi buvo prievolė namų šeimininkams savo namuose apgyvendinti karius. Netildavo namų šeimininkų skundai dėl kariuomenės štabui miesto lėšomis nuomojamų jų mūrinių pastatų. Kitaip tariant, problemas būtų išsprendusios kareivinės, bet tuomet valstybė neturėjo tiek lėšų.

Reformas nutraukė LDK generalinė konfederacija remiama Rusijos kariuomenės, kuri sugrįžo į Kauną 1792 m. birželio 20 dieną. Pirmosiomis dienomis jos kariai mieste elgėsi kaip užkariautojai: nepaklusnius miestiečius suvarė į parapinę bažnyčią ir liepė prisiekti pačiai imperatorei Jekaterinai II. Skundai dėl kariuomenės savavaliavimų krašte užplūdo LDK generalinės konfederacijos kanceliariją ir institucijas. Tačiau pagal imperijos politikų planus Rusijos kariuomenės daliniai negalėjo taip elgtis, nes reikėjo sudaryti įvaizdį, jog Rusija tėra tarpininke Respublikos vidaus konflikte. Be to Lietuvoje augo ginkluoto sukilimo nuotaikos. Todėl nuo 1794 m. kovo Rusijos kariuomenės dalinių vadai ėmė prašyti, kad Kauno magistratas raštiškai patvirtintų, jog vietiniai gyventojai neturi nusiskundimų dėl karių elgesio. Tokius karininkų raštiškus prašymus magistratas apskelbdavo mušant būgną ir laukdavo skundų iš nukentėjusiųjų nuo kariuomenės. Kaune ir tuomet būta pažeidimų, bet prasikaltę kariai buvo areštuojami[31]. 1795 m. nauja problema tapo Prūsijos kariuomenė, kuri įžengusi į Užnemunę pradėjo didinti miestui priklausiusio Fredos palivarko valstiečių prievoles[32].

Liudas Glemža