Senojo Kauno plytinės

XVI a. viduryje Kaune prasidėjo mūrijimo darbų bumas, kuris tęsėsi iki šimtmečio pabaigos, o XVII a. pradžioje Aleksandras Gvagninis Kauną pavadino „mūriniu miestu“. Pagrindus šiems pokyčiams Kaune padėjo 1540 m. Žygimanto Senojo privilegija, kurioje buvo nurodyta užstatyti tuščius sklypus ir bendruomenės reikmėms išlaikyti Kauno plytinę, kuri tuo metu buvo apleista ir neprižiūrima. Miesto plytinė, visų pirma, buvo reikalinga miesto bendruomeninių pastatų statyboms, tačiau atlikusios plytos taip pat pardavinėtos miestiečiams, stačiusiems privačius namus. Kartu su plytomis buvo gaminamos ir čerpės. Ilgainiui kartu su miesto plytine ėmė veikti privačios bei vienuolynų ir parapinės bažnyčios plytinės. Plytinės statytos toje vietoje, kurioje buvo galima išgauti pagrindinę žaliavą – molį, o tada toje pačioje vietoje suformuoti, išdžiovinti ir išdegti plytas. Plytinės veikė tol, kol pasibaigdavo čia pat esanti žaliava. Tik tuomet jos buvo perkeliamos į kitą vietą. Kurioje vietoje buvo įrengtos pirmosios miestui priklausiusios plytinės – neaišku, tačiau nuo XVII a. jos buvo statomos už Nemuno[1]. Greičiausiai vietą plytinėms magistratas rinkdavosi atsižvelgdamas į žaliavų telkinius ir paisydamas bendrosios miesto tvarkos, tačiau šiais kriterijais nebūtinai vadovavosi dvasininkai ir privatūs asmenys. Vėliau miesto teritorijoje statyti plytines buvo uždrausta dėl gaisro pavojaus ir molio kasybos darbų, kurie ardė upių šlaitus[2].

XVIII a. istoriniai šaltiniai smarkiai papildo informaciją apie miesto plytinės veiklą. Kaip XVI a., taip ir XVIII a. magistrato išskirtinis dėmesys plytinės remontui ir naujosios steigimui susijęs su miesto rotušės statybomis ar perstatymais. Praėjus dviems metams po Žygimanto Senojo privilegijos, prasidėjo Kauno rotušės statybos, o XVIII a. antroje pusėje iš naujo susirūpinta plytinės reikalais dėl apverktinos rotušės būklės. Tikėtina, kad XVII a. antroje pusėje miesto plytinės veikla turėjo suaktyvėti dėl miesto gynybinės sienos statybų. Manytina, kad miesto plytinė veikė visą laiką, tačiau magistrato dėmesys jai tiesiogiai priklausė nuo miesto poreikių. Sumažėjus statybų apimčiai, miesto plytinė tikriausiai likdavo apleista.

1763 m., iškėlus rotušės remonto klausimą, magistratas susirūpino ir plytinės būkle, todėl kitų metų pradžioje nurodė gabenti statybines medžiagas (šiaudus, skiedras, stulpus, gegnes, sijas ir kt.) ir pradėti plytinės perstatymą, pradedant nuo stoginės, kurioje džiovintos plytos, statybų[3]. Stoginės statybos rodo, kad tiek plytų, kiek buvo gaminama anksčiau, jau buvo per mažai. Įsibėgėjus rotušės remonto darbams tapo aišku, kad tokios plytinės pajėgumų nebeužteks, todėl 1764 m. lapkritį magistratas vienbalsiai nusprendė atvykusiems plytininkams meistrams Mikalojui Zanievskiui ir Mykolui Barkovskiui leisti pastatyti naują miesto plytinę bei suteikti jiems teisę miesto reikmėms gaminti plytas ir čerpes[4]. 1765 m. pradžioje magistratas plytininkams davė pinigų plytinės statyboms[5], o netrukus pasirūpino ir mediena bei gegnėmis[6]. Magistratas delegavo savo atstovus apžiūrėti meistrų parinktos vietos[7] ir po mėnesio burmistras jau paragino užbaigti plytinės statybas, o kad darbas vyktų našiau nurodė miesto valstiečiams, prižiūrimiems girininko, padėti meistrams[8]. Kokiomis sąlygomis dirbo plytininkai nėra žinoma. Vykstant plytinės statyboms, meistrui už dienos darbą nustatyta 2 auksinų alga. Rotušės rekonstrukcijos darbams jau einant į pabaigą, magistratas aiškino, kad plytininko išlaikymas kasmet reikalauja papildomų miesto išlaidų[9], bet vėliau plytininkų darbas ėmė miestui nešti pelną.

1778 m., po visų miesto piliečių susirinkimo, remiantis Žygimanto Senojo 1540 m. privilegija, nuspręsta arčiau miesto pastatyti antrąją miesto plytinę, kadangi statybinių medžiagų nebeužteko miesto gyventojų privačioms statyboms[10]. Plytų ir čerpių poreikis tarp miestiečių augo ne tik dėl statybų, bet ir griežtėjant priešgaisriniams reikalavimams (stogų danga ir kaminai). Naujoji plytinė „ant kalno priešais miestą“ (prie Eigulių) buvo pastatyta 1779 m. per 46 dienas. Medinį pastatą, kurį sudarė dvi patalpos ir kamara, pastatė dailidė Stanislovas Roslavovičius. Plytinės pastato statybos miestui tekainavo apie 255 auksinus. Darbams vadovavo plytininkų meistras M. Barkovskis, kuris kartu su kolega buvo atsakingas ir už jau minėtas 1765 m. plytinės už Nemuno statybas. Kaip ir 1765 m., statybų metu už kiekvienos dienos darbą meistras gaudavo po 2 auksinus algos, be to miesto sąskaita dar buvo vaišinamas alumi, degtine ir midumi. Meistras M. Barkovskis jau 1779 m. pagamino 23 000[11], o 1780 m. – 115 500[12], 1781 m. – net 130 000 plytų[13]. Toks staigus pagamintų plytų skaičiaus šuolis galėtų būti aiškinamas ypač didelės krosnies plytų degimui 1780 m. statybomis, kurioms veikiausiai užsitęsus, iki metų pabaigos liko neišdegta net 140 500 plytų ruošinių. Didžiosios krosnies statyboms 1780 m. buvo sunaudota net 25 000 plytų, tuo tarpu 1778 m., statant naują krosnį už Nemuno esančioje plytinėje, tebuvo sumūryta 2 800 plytų[14]. Eigulių plytinės krosnies dydį patvirtina ir 1791 m. magistrato atlikta revizija, pagal kurią meistras M. Barkovskis vienoje iš trijų krosnių išdegdavęs iki 34 600 plytų[15]. Lyginant su kitų to meto žinomų Lietuvos plytinių pajėgumais, tai buvo itin dideli kiekiai[16].

Pagal miesto su meistru M. Barkovskiu sudarytą kontraktą buvo susitarta dėl atlygio už jo darbą: už 1000 pagamintų plytų mokėta 14 auksinų, o vėliau nustatytas ir atlyginimas už 1000 čerpių, kuris siekė 32 auksinus. Vėliau kartu su M. Barkovskiu dirbo ir kiti plytininkai. 1782 m. – Jokūbas Vaičechovičius, Niebrydovskis ir Jankovskis[17], 1783‑1784 m. – Vasilis Dobročynskis[18], 1785 m. – Jokūbas Vaičechovičius[19], 1791 m. – Vasilis Dobročinskis[20]. Už jų darbą magistratas atsiskaitydavo tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir su meistru M. Barkovskiu. 1782‑1786 m. plytininkai išdegdavo nuo 140 000 iki 148 000 plytų, o 1791 m. išdegė 151 000 plytų. Čerpės miesto plytinėje buvo gaminamos tik iškilus poreikiui (1782, 1786 ir 1791 m.) ir tik mažesnioji jų dalis buvo parduodama.

Dar 1778 m. magistratas nutarė, kad likusi nuo viešųjų pastatų statybos plytinės produkcija bus pardavinėjama tik miesto piliečiams bei nustatė jos kainas: už 1000 plytų – 20, o už 1000 čerpių – 32 auksinus. Plytas iš plytinės miestiečiai turėjo atsivežti patys[21]. Tačiau šių nuostatų griežtai nesilaikyta. 1779 m. 1000 plytų parduota vidutiniškai už 28 auksinus, o 1780 m. jos pardavinėtos už 30 auksinų be pristatymo ir už 32 auksinus su pristatymu į vietą. 1786 m. už 1000 čerpių miestas gaudavo 60 auksinų pelno[22]. Plytos pardavinėtos ne tik miestiečiams, bet už šiek tiek didesnę kainą ir vienuolynams bei kaimyninės Vilijampolės gyventojams (40 auksinų). Tai reiškė, kad plytinė pradėjo nešti miestui pelną. Tačiau pasibaigus viešųjų pastatų – rotušės ir austerijos – statyboms, neišparduotų plytų likdavo vis daugiau. Todėl miesto kasoje stingant lėšų, nuo 1784 m., buvo imta už papildomus darbus magistrato pareigūnams išmokėti atlyginimus plytomis. Šią naujovę įvedė burmistras Juozapas Chrapickis, kuris sudarė komisiją burmistrų sąskaitų knygų perskaičiavimui (1770-1780) ir nustatė atlygį už šį darbą. Komisijos narys tarėjas už darbą komisijoje turėjo gauti 10 000, o miesto bendruomenės narys 5 000 plytų[23]. Vėliau plytomis buvo atsiskaitoma už darbą miesto delegatams, vykstantiems miesto reikalais į Gardiną ir Varšuvą. Ši tradicija tęsėsi iki 1789 m.[24] Jos pabaiga gal būt reiškė, kad vėl bent trumpam atgijo miesto statybos, tačiau jos neprilygo nei XVI a. antrosios pusės statybų mastams, nei rezultatams. Kreipdamiesi į centrinę valdžią kauniečiai gana dažnai pasakodavo apie mieste riogsančius senųjų pastatų griuvėsius, dominuojančius miesto panoramoje, ir jiems primenančius apie kadaise šlovingą Kauno praeitį. Nežiūrint į tai, XVIII a. pabaigoje visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje mūrinių pastatų skaičiumi Kaunas nusileido tik Vilniui ir Gardinui.

Liudas Glemža