Senąjį Kauno miestą gaisrai nusiaubė net keletą kartų, tačiau vėlesnėms kauniečių kartoms dėl patirtų milžiniškų nuostolių 1732 m. ir 1801 m. gaisrai įsiminė labiausiai. Jie netgi iš atminties ištrynė prieš tai buvusius[1]. Bene pirmą kartą raštiškai Kauno miesto priešgaisriniu saugumu susirūpinimą išreiškė Žygimantas Senasis 1540 m. privilegijoje Kauno miestui. Joje buvo nurodyta, kad, siekiant išvengti gaisro pavojaus, iš miesto teritorijos būtų iškeltos pirtys ir bravorai, o centre prasidėtų mūrinių pastatų statybos. Kadangi šių nurodymų nesilaikyta, XVIII a. 8 dešimtmetyje prie šių taisyklių teko sugrįžti, bet jau remiantis ne senąja valdovo privilegija, o naujais valstybinių institucijų...