Žinios apie Kauno miesto šventes XVI-XVIII a.

Apie senojo miesto šventes išliko nedaug žinių, užfiksuotų naratyviniuose šaltiniuose ir vėlyvose XVII a. pabaigos‑XVIII a. Kauno magistrato protokolų knygose. Švenčių paminėjimai miesto savivaldos dokumentuose reiškia, kad visa multikultūrinė miesto bendruomenė buvo įtraukta į šventinius renginius, o miesto valdžia juose nustatydavo taisykles ir prižiūrėdavo tvarką. Į magistrato akiratį nepatekusios šventės, veikiausiai, nebuvo visuotiniu miesto reiškiniu, o vykdavo kurios nors religinės bendruomenės ar draugijos iniciatyva. Iš šias dienas pasiekusios informacijos visas miesto šventes galima suskirstyti į keturias grupes: religines, kalendorines, progines ir valstybines.

Religinės šventės dominavo senojo miesto gyvenime. Kaip švęstos Kalėdos, Velykos ir kitos pagrindinės krikščioniškos šventės duomenų iš istorinių šaltinių neturime, nes jų metu vadovautasi tradicijomis, o svarbiausias vaidmuo teko Kauno dvasininkams. Kauno magistratas jų metu į posėdžius nesirinkdavo ir švęsdavo kartu su kitais miesto gyventojais. Ne visos religinės šventės apjungdavo miestiečius, nes miesto bendruomenė konfesiškai buvo nevienalytė, bet pasidalinusi į dvi grupes: katalikus ir protestantus. Todėl iš religinių miesto švenčių išsiskirdavo tos, kurios apjungdavo visus (konfesiškai išpažįstančius du tikėjimus) gyventojus, t. y. visą miestą. Tokia švente buvo Dievo kūno šventė, kitaip dar vadinta Devintinėmis, nes vykdavo devintą ketvirtadienį po Velykų. Šventės ypatybė buvo ta, kad jos metu rengtos religinės procesijos, kuriose dalyvauti privalėdavo visi miesto cechai, o bendrąja tvarka kartu su dvasininkais rūpinosi ir Kauno magistratas. Devintinių šventimo tradicija Kaunas neišsiskyrė iš kitų miestų; ji Lietuvoje susiformavo dar XVI a. atvykus jėzuitams bei kilus kontrreformacijos judėjimui. Šventės tradicija išplito po visus Lietuvos miestus, kuriuose dominavo katalikų bendruomenė[1]. XVIII a. viduryje Kauno magistratas net kelis kartus susirūpino šventės organizavimu ir tvarka dėl besikeičiančių taisyklių. 1763 m. cechams buvo uždrausta Dievo kūno procesijos metu šaudyti ir nurodyta laikytis tvarkos – eiti ne priešais procesiją, ne už jos, bet kartu su visais procesijos dalyviais[2]. 1764 m. magistratas pasiūlė cechams procesijoje dalyvauti ne su ginklais, bet su žvakėmis, o atėjus su ginklais uždrausta „slapta šaudyti“ bei nustatytos baudos, jei atsirastų nepaisančių draudimo[3]. 1766 m. draudimas šaudyti buvo dar kartą pakartotas[4], o 1769 m. šventinėje eisenoje jau nurodyta cechams dalyvauti be šautuvų, tik su žvakėmis[5]. Cechai nepaklūstantys magistrato nustatytoms taisyklėms buvo baudžiami[6]. Nors galiausiai cechams šventinėje procesijoje šaudyti iš šautuvų buvo uždrausta, jos būdavo itin triukšmingos: visą religinės eisenos laiką be perstojo skambėdavę varpai, grodavęs orkestras, aidėjusios patrankų ir mortyrų salvės[7]. Kasmet vykstančioje Dievo kūno religinėje procesijoje kiekvienas cechas turėjo griežtai nustatytą savo vietą eisenoje. Cechų priekyje ėjo jauniausi (t. y. vėliausiai įsteigti) cechai, o vyriausi (t. y. anksčiausiai įsteigti) – procesijos gale[8]. Ne kiekvienai amatininkų grupei procesijoje buvo leidžiama dalyvauti. Leidimas priklausė ne tik nuo magistrato, bet ir procesijoje vietas užsitikrinusių cechų[9].

Iš kalendorinių švenčių išsiskyrė Užgavėnės, miesto dokumentuose vadintos Triumfu. Apie šventę informuoja 1691 m. vasario 23 d. magistrato posėdžio protokolas. Tada magistratas derino, jau tradicine tapusios, miesto šventės detales. Tąkart nurodyta visiems cechams bei pirkliams iškilmingai rinktis su savo vėliavomis rotušės aikštėje, o kad šventinė eisena laikytųsi tvarkos, jai vadovauti buvo išrinktas magistrato narys su pagalbininkais. Pastarieji privalėjo stebėti visus šventės dalyvius, o apie pažeidimus ir neatvykusius į šventę miestiečius informuoti magistratą. Pagal magistrato nustatytą šventinį scenarijų, po pietų Rotušės aikštėje susirinkę miestiečiai, vadovaudamiesi jau įprasta iškilmingos eisenos tvarka, turėjo įkopti į kalną. Šventinės procesijos dalyviams užlipus ant kalno turėjo būti iššauta iš patrankos, o iškilmingai eisenai nusileidus ir sugrįžus atgal į Rotušės aikštę, iš tos pačios patrankos turėjo būti iššauta dar kartą[10].

Proginės šventės buvo susijusios su šventiniais garbingų svečių sutikimais. Taip pat kaip religinių ir kalendorinių švenčių metu jose nebuvo apsieinama be cechų, pirklių ir miestiečių dalyvavimo ceremonijose. Pirmoji tokia ceremonija aprašyta LDK kanclerio ir Kauno seniūno Stanislovo Albrechto Radvilos dienoraštyje, kuomet 1636 m. kauniečiai sutiko iš Karaliaučiaus per Kauną į Vilnių keliaujantį Vladislovą Vazą. Apie valdovo planus apsilankyti Kaune buvo žinoma iš anksto. Kauno seniūnas pasirūpino valdovo priėmimu pilyje ir kiekvienam valdovą lydinčiam svečiui pagal jo užimamą padėtį paskyrė vietą prie stalo. Valdovą A. S. Radvila su palyda pasitiko už miesto, o Kauno miestiečiai jo laukė prie valdovo atvykimo proga iš Neries pusės pastatytų vartų. Miestiečiai pasitiko valdovą iškilmingomis kalbomis ir įteikė simbolinius pasidabruotus miesto raktus. Sutikimo ceremonijoje dalyvavo cechai su vėliavomis ir ginkluote, o valdovui įvažiavus į miestą, sukeldami didelį triukšmą, jie šaudė iš šautuvų Rotušės aikštėje[11]. Nors tai buvo paskutinis Lietuvos didžiojo kunigaikščio apsilankymas Kaune, neabejotina, kad panašiai buvo sutinkami ir prieš tai į miestą atvykdavę valdovai. Bendras visiems miestams garbingų svečių sutikimo ceremonialas beveik nesikeitė. Kauniečiai iškilmingai prie miesto vartų pasitikdavo atvykusius Vilniaus vyskupus, LDK kanclerius[12], etmonus[13] ir kitus aukštus valstybės pareigūnus.

Valstybinės šventės sietinos su rotušės iliuminacijomis, kurios Kaune prasidėjo XVIII a. viduryje (plačiau žr. Kauno rotušės iliuminacijos). Pirmųjų valstybinių švenčių forma nedaug kuo skyrėsi nuo bažnytinių ir kalendorinių švenčių bendrosios tvarkos. Visų švenčių pagrindiniai akcentai buvo pamaldos, patrankų salvės ir šventinės eisenos, kuriose dalyvaudavo miesto cechai nešini vėliavomis. Tai visai neturėtų stebinti, nes valstybinės šventės miesto gyvenime buvo naujas reiškinys, kuriam dar reikėjo laiko, kad įgytų savitą formą. Visas kitas senąsias Kauno šventes siejantis bendras bruožas – privalomas miestiečių dalyvavimas ir tai, kad pagrindiniai renginiai vykdavę rotušės aikštėje.

Liudas Glemža