Viešosios tvarkos apsauga senajame Kaune

Kaunas jau XVI a. turėjo iš miestiečių sudarytą sargybą[1], kuri saugojo miesto vartus ir prižiūrėjo viešąją tvarką (nuo XVII a. rūpinosi ir miesto sienų apsauga). Tarnyba miesto sargyboje rėmėsi miestiečių prievole, o išskirtiniais atvejais sargybiniai galėjo būti ir samdomi. Griežtai nustatytos tvarkos nebuvo, ji keitėsi, o griūvant miesto sienoms ir vartams budėjimas prie jų ilgainiui neteko išskirtinės reikšmės. Be to XVIII a. miestiečių sargybą vartuose pakeitė mieste apsistojusios kariuomenės sargybos postai.

XVIII a. magistratas vidutiniškai kas kelis metus svarstydavo miesto viešosios tvarkos užtikrinimo klausimus. Gan dažnas klausimo kėlimas magistrato posėdžiuose bylojo apie tai, jog sargyba mieste nebuvo nuolatinė, be to dar ir pertvarkoma. Viešosios tvarkos priežiūros prievole labiausiai buvo apkraunami Kauno cechų amatininkai. Jie budėdavo paeiliui, nustatytą laiką. 1764 m., siekdamas „geros tvarkos“, Kauno magistratas nusprendė įvesti nuolatinę nakties sargybą, kuri judėdama po miestą užtikrintų gyventojų saugumą. Pasibaigus nustatytam cechų budėjimo laikui, magistrato sprendimu amatininkus turėjo pakeisti vežikai ir žvejai, o pasiturintys miesto piliečiai vietoj savęs atvesdinti į sargybą pavaduotojus[2]. Tačiau piliečiams į sargybos prievolę žiūrint atsainiai ir nesant ypatingo reikalo, pasibaigus amatininkų budėjimo laikui, naktiniai budėjimai būdavo ir visai nutraukiami[3].

1775 m. sugrįžta ne tik prie nuolatinės, bet ir samdomos sargybos idėjos. Magistratas nusprendė iš 4 asmenų sudaryti Nakties sargybą. Į ją atrinkti žmonės turėjo Rotušėje duoti priesaiką, o už tarnybą jiems buvo numatytas atlyginimas[4]. Ar ilgai veikė samdoma sargyba – neaišku, bet jau greitai (turbūt taupydamas išlaidas) magistratas vėl sugrįžo prie išimtinės amatininkų prievolės. Savaitę kasnakt privalėjo budėti po du kiekvieno cecho amatininkus, kurie kleketuodami (t. y. specialiais mediniais barškučiais pranešdami miestiečiams, o ir potencialiems nusikaltėliams apie sargybą) vaikščiodavo po naktinį miestą[5]. Samdomos nakties sargybos mintis vėl atgijo ne taip greitai. Tik 1789 m. Kauno vaitas Juozapas Chrapickis susirūpino dėl laisvai naktimis po miestą vaikštančių atvykėlių ir benamių – galėjo būti vykdomos vagystės, kilti pavojus piliečių saugumui. Magistratas nusprendė į naktinius sargus atrinkti 8 miesto gyventojus, kurie visus įtartinus (o ypač mieste negyvenančius asmenis) areštuotų ir juos perduotų magistrato žinion[6].

Sargybos prievolės permetimas ant amatininkų pečių buvo susijęs ne vien su lėšų taupymu. Realios grėsmės atveju cechai buvo pagrindinė miestiečių karinė jėga. 1765 m. cechai su ginkluote turėjo atvykti į reviziją pas Kauno seniūną[7]. 1781 m., kilus konfliktui dėl Kauno miesto žemės valdų su LDK rūmų iždininko Antano Tyzenhauzo dvaro administracija, magistratas siuntė ginkluotus cechų amatininkus atremti į konfliktą pasiųstus grumtis dvaro žmones. Susidūrimo metu audėjas Gromnickis buvo dvaro žmonių pagrobtas ir mirtinai sužeistas, todėl miestas skyrė lėšų jo paieškoms (12 auksinų), operacijai (144 auksinus), o vėliau apmokėjo ir laidotuvių išlaidas (30 auksinų)[8]. Miesto gynėjams magistratas atsilygindavo maisto daviniais ir vaišėmis. 1783 m. cechams, ginantiems miesto teritorijos sklypą nuo A. Tyzenhauzo žmonių, buvo duotos 4 statinės alaus, 4 gorčiai degtinės, silkės, sūris ir duona (iš viso už 49 auksinus)[9]. Kauniečių nenorą išlaikyti savo pačių nedidelę nuolatinę sargybą galima paaiškinti ir mieste buvusia kariuomene, į kurią magistratas išimtiniais atvejais kreipdavosi pagalbos.

Padėtis iš pagrindų keitėsi Ketverių metų seimo (1788-1792) reformų laikotarpiu. Dėl reformų Kauno miestiečiai (kaip ir kitų miestų gyventojai) įgavo didesnes teises, o miesto savivalda išsiplėtė aprėpdama visą urbanistinę erdvę. Kauno magistratas prašė seimo leisti kauniečiams sukurti 24 asmenų karinį dalinį, kuriam vadovautų magistrato skiriamas komendantas. Kauniečiai aiškino, kad miesto karinis dalinys turįs užtikrinti tvarką ir magistrato viršenybę mieste, o taip pat garantuoti sėkmingą įstatymais įkurto Kauno apeliacinio teismo darbą. Kauniečiai pageidavo, kad į miestų reikalus valstybinė kariuomenė nesikištų, nebent iškilusių problemų nepajėgtų išspręsti nedidelis magistrato karinis būrys[10]. Praėjus beveik metams, kauniečiai savo prašymą pakartojo, bet dabar jau būrį vadino milicijos daliniu. Magistratas paskaičiavo, kad 24 karių miesto milicijos būrio išlaikymui kasmetinės išlaidos siektų 6 842 auksinus[11]. Galiausiai milicijos dalinį buvo nuspręsta sukurti, nesulaukus centrinės valdžios leidimo. 1792 m. birželio 9 d. kauniečiai kartu su į Kauną susirinkusiais 8 mažesnių miestų atstovais pasirašė Kauno apygardos miestų delegatų aktą dėl bendro apygardos milicijos dalinio steigimo[12]. Miestiečiai nusprendė sukurti miestų milicijos dalinį, susidedantį iš 32 karių (Kauno magistratas pažadėjo apginkluoti, aprengti ir išlaikyti 24 karius, o 8 mažesni miestai – po vieną karį[13]). Tačiau dėl Rusijos imperijos kariuomenės intervencijos Kauno milicijos dalinys taip ir nebuvo sukurtas.

1792 m. birželį sugrįžo tvarka, buvusi prieš reformas, o mieste viešąja tvarka apsiėmė rūpintis Rusijos kariuomenė. Tačiau nepraėjus nei dviems metams Šiauliuose prasidėjo 1794 m. sukilimas. Bijodamas apsupties Rusijos karinis dalinys paskubomis pasitraukė iš Kauno, palikdamas atvirus pastatus ir sandėlius. Miestas liko miesto savivaldos valdžioje, todėl Kauno magistratas griebėsi saugumo priemonių iš miestiečių sudarydamas 30 asmenų sargybą, kuri turėjo užtikrinti mieste tvarką, saugoti vartus bei budėti prie rotušės. Pradžioje, remiantis senomis tradicijomis, sargybos pagrindą ir vėl turėjo sudaryti amatininkai (po 2 iš kiekvieno cecho)[14], tačiau jau kitą dieną magistratas pakeitė savo sprendimą. 1794 m. balandžio 28 d. buvo nuspręsta, kad dieną ir naktį miestą saugos 30 namų šeimininkai, o jų budėjimas tęsis 24 valandas iki 8 val. vakaro[15]. Tokiam, iš pirmo žvilgsnio logiškam, nutarimui pasitarnavo Ketverių metų seime įvykdyta miesto namų numeracija ir įstatymų deklaruota visų miestiečių lygybė. Sukilėliams perėmus valdžią mieste ir sugrąžinus tvarką buvusią 1791-1792 m. reformų metais, kiekvienas miesto pilietis turėjo Rotušės aikštėje rinktis į apžiūras ir mokytis valdyti ginklą. Sukilimo metu nakties sargybinių skaičius išaugo iki 30, o nuo sargybos prievolės negalėjo atsisakyti nei vienas namo savininkas, nežiūrint jo kilmės[16]. Tokia tvarka laikėsi iki sukilimo pabaigos, kai į miestą sugrįžo Rusijos kariuomenė, o carinė administracija perėme viešosios tvarkos apsaugą.

Liudas Glemža