Pavadinimo kilmė. XV a. pab. pastatyto Perkūno namo legendą inspiravo 1818 m. šio pastato sienoje rasta apie 27 cm aukščio žalvarinė skulptūrėlė, vaizduojanti žmogaus figūrą, kurio galvą vainikuoja miesto vaizdas su bokštais ir šventyklomis, rankos laiko tris žuvis, o kojos sukryžiuotos. Kadangi Kaune nebuvo muziejaus, tai, matyt, ir lėmė skulptūrėlės keliones po Varšuvos bei Peterburgo muziejus, kol galų gale ji dingo kažkur Rusijos imperijos sostinėje. Tačiau jos užminta mįslė susilaukė įvairių interpretacijų. Kolekcionierius Mykolas Kasakauskas įžvelgė figūroje patį Kauno miestą, kurio rankose laikomos trys žuvys reiškė Nemuną, Nerį ir Nevėžį. Varšuvos mokslo bičiulių draugijos nariai nusprendė, kad tai nežinomos indų dievybės atvaizdas, kurį į Kauną atgabeno totoriai. Istorikas Teodoras Narbutas savo ružtu skulptūroje įžiūrėjo pagonių dievo Perkūno atvaizdą, o patį namą įvardijo Perkūno šventykla[1]. Pastaroji istoriko nuomonė pasirodė labiausiai atliepianti laiko dvasią. Šiandien nekyla abejonių, kad tokia skulptūrėlės ir pastato paskirties traktuotė buvo grynai romantinė, neturinti nieko bendra su realybe, tačiau reikia pripažinti, kad Perkūno vardas Lietuvos architektūros paveldo kontekste jam suteikė išskirtinumo.
Pastato pirminė paskirtis – gyvenamoji. Tikrą pirminę pastato paskirtį atskleidė tyrinėtojas Jurgis Oksas. 1985 m. Maskvoje, SSRS centriniame valstybiniame senųjų aktų archyve, jėzuitų ordino bylose rasti įrašai bylojo, kad 1546 metais Kaune lietuvis pirklys Steponas Dulkė savo privatų gyvenamąjį namą Švč. Mergelės Marijos gatvėje (dabar Aleksoto g. nr. 6) pardavė Bernardui Bitneriui. Dokumentuose užfiksuota, kad S. Dulkė nebuvo namo statytojas, jį buvo paveldėjusi pardavimo metu jau mirusi pirklio žmona[2]. Šie moksliškai patikimi faktai vienareikšmiškai rodo, jog pirminė Perkūno namo paskirtis buvo ne visuomeninė, o gyvenamoji.
Paplitusi nepagrįsta Hanzos pirklių kontoros versija buvo suformuota XX a. septintajame dešimtmetyje. Tuo metu iš naujo pradėjus revizuoti namo praeitį, buvo kuriamos įvairios pirminės paskirties interpretacijos. Pagrindiniu ieškojimų atspirties tašku tapo savita pastato architektūrinė kompozicija, kuri ir paskatino išsirutulioti dvi idėjas. Be minėtos Hanzos kontoros paskirties, buvo iškelta dar viena hipotezė, neprieštaraujanti pirklių kontoros versijai, tačiau akcentuojanti lietuvišką jos kilmę[3]. Puošnus Perkūno namo frontonas, negausiame Lietuvos gotikinių gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų kontekste užimantis išskirtinę vietą, suformavo prielaidą apie didelius ekonominius išteklius bei išskirtinį estetinį skonį, kurie, skeptiškai vertinant lietuvių miestiečių galimybes, buvo priskirti vokiečių pirkliams. Neturint daugiau jokių duomenų apie pastato kilmę, tik gotikinius likučius, buvo pasikliauta Hanzos pirklių kontoros interpretacija, ir ši netruko pasklisti tiek tarp mokslininkų, tiek ir plačiau visuomenėje.
Situacija nepasikeitė ir J. Oksui publikavus jėzuitų archyvų duomenis. 1991 m. išleistoje „Kauno architektūroje" šio pastato pirmoji funkcija vis dar siejama su visuomenine. Tokia nuomonė grindžiama faktais, jog pastate nebūta virtuvės ir pirmas aukštas neturėjo ryšio su antruoju[4]. Reikia pastebėti, kad nuo XVII a. pradžios namas priklausė jėzuitams ir įrengiant jame koplyčią buvo perstatytas: išgriautos visos vidinės sienos ir perdanga[5]. Pertvarkymų metu galėjo būti sunaikinti minėtų gyvenamųjų namų atributų pėdsakai. Pirminės Perkūno namo funkcijos traktavimui moksliniame ir viešajame diskurse svarbi habil. dr. Zigmanto Kiaupos, tyrinėjančio Kauno miesto istoriją, nuomonė, palaikanti gyvenamąją namo paskirtį[6].
Taigi Perkūno namas – vienintelis Lietuvoje žinomas gotikinis gyvenamasis pastatas, turintis tokią savitą meninę kompoziciją, atkurtą XX a. antrojoje pusėje.
Restauravimo pagrįstumas. Perkūno namo gotikinė kompozicija buvo atkurta XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje pagal arch. Dalijos Zareckienės parengtą visiško restauravimo projektą. Griovimai, dažnai lydintys didelės apimties restauravimo darbus, šiuo atveju buvo minimalūs. Tai lėmė per kelis šimtmečius nedaug pakitusi pirminė plano konfigūracija ir tūrinė erdvinė kompozicija. Svarbu akcentuoti, kad dauguma amžiais naikintų architektūrinių detalių buvo atkurta remiantis autentiškų gotikinių fragmentų teikiama informacija.
Geriausiai išlikęs elementas, bylojęs gotikinę pastato kilmę, buvo pagrindinio (rytinio) fasado frontonas. Pasitelkus mokslinių tyrimų informaciją, iš autentiškų likučių visiškai atkurtos jo detalės. Apirusius stulpelius atstatyti padėjo išlikusio sveiko stulpelio teikiama informacija, apnykusiai edikulai atkurti taip pat užteko išlikusių pėdsakų teikiamų duomenų[7]. Didžioji dalis šio architektūrinio elemento kompozicijos ir substancijos yra pirminės, tad dideliu autentiškų duomenų kiekiu pagrįsti atkurtieji fragmentai gali turėti tik nedidelių nukrypimų nuo suirusių originalių detalių. Visų namo pirminių angų, išskyrus vieną, išliko bent po nedidelę žymę. To pakako, kad susintetinus autentiškus duomenis ir pasitelkus matematinius skaičiavimus buvo atstatytos gotikinės pietinio ir rytinio fasadų angos[8]. Sienas skaidančių nišų restauravimas taip pat pagrįstas gana gausiomis pirminėmis liekanomis[9].
Pagrindinio fasado erkerio sugrąžinimo darbai atlikti mokslinių tyrimų ir loginės interpretacijos metodu. Nuo sienos nuėmus XIX a. mūrą, fasado plokštumoje lyg vertikaliame pjūvyje atsivėrė elemento vidaus forma ir konstrukcija[10], jo tūris ir aukštis buvo apskaičiuotas pagal autentiškus pėdsakus. Trišlaičio stogelio trikampis kontūras buvo išlikęs sienoje, o žymė ant viršutinės frizinės juostos rodė visų šlaitų susikirtimo vietą, sutampančią su erkerio centro linija. Šios linijos dėka buvo nustatytas stogelio kampas ir paties erkerio tūris[11]. Remiančiosios konsolės skerspjūvio forma buvo išaiškinta pagal natūros duomenis, tačiau nebuvo įmanoma nustatyti, kiek ji atsikišusi į priekį. Todėl restauruojant šią detalę jos erdviniai parametrai parinkti atsižvelgiant į kompozicinę visumą, atstatymui panaudotos profiliuotos suapvalinta briauna plytos[12]. Architektūrinės informacijos ir jos loginės interpretacijos pagrindu atstatyto erkerio formos ir tūrio pagrįstumas nekelia abejonių, tačiau to negalima pasakyti apie jo plokštumas skaidančius elementus. Šoninių erkerio sienų nišos ir jose įkomponuotos angelės atkurtos vadovaujantis nedidelių išlikusių fragmentų interpretacija, o centrinėje erkerio dalyje, apie kurios buvusį vaizdą nerasta jokios informacijos, buvo suformuota šoninėms dalims analogiška kompozicija. Atstatant erkerio angokraščius ir karnizą, buvo panaudotos kitose namo vietose aptiktos dviejų skirtingų profilių plytos. Taip atstatytas erkeris atkartoja pirminį tūrį, tačiau didelė dalis jo architektūrinės kompozicijos yra hipotetinė.
Sudėtingiausia buvo atkurti XVII a. sunaikintus pietinius laiptus ir apie 1850 m. nugriautą vakarinį frontoną. Pastarasis elementas buvo užfiksuotas XVIII a. piešinyje, kuriame pavaizduoti abu galiniai fasadai. Palyginus šiame piešinyje pateikiamą rytinį fasadą su natūros duomenimis, buvo padaryta išvada, kad dailininkas nesistengė tiksliai pavaizduoti architektūros elementų, todėl vakarinio frontono restauravimo projektas buvo grindžiamas ikonografinės medžiagos ir rytinio frontono kompozicijos interpretacija[13]. Stulpeliai atkurti vadovaujantis minėtuoju piešiniu, susikertančių kreivių, langelių formos ir proporcijos, figūrinių plytų profiliai „pasiskolinti“ iš rytinio fasado. Schematiškai sudėliota kompozicija neturi autentiškumui būdingo linijų minkštumo, formų lengvumo ir plastikos, taigi šis restauruotas architektūros elementas neatskleidžia pirminės formos.
Labai mažai autentiškos informacijos turėta apie neišlikusius pietinio fasado laiptus. Apie jų buvimą bylojo tik dviejų atramų ir apatinės aikštelės pamatų pėdsakai bei antro aukšto durų, prie kurių jie vedė, vieta. Remiantis šiais duomenimis, buvo nustatytas laiptų plotis, ilgis ir kilimo kampas[14], tačiau neturint jokios informacijos apie architektūrines formas jos buvo sukurtos vadovaujantis apibendrinta analogų analize ir bandant priderinti prie bendros fasado kompozicijos. Tokiu principu atkurtų laiptų sienelės puošybai panaudotas modifikuotas rytinio fasado frizinės juostos motyvas[15]. Gautas rezultatas, vertinant formos vientisumo aspektu, nėra geras. Masyvūs, griežtų geometrinių formų laiptai grakščioje namo kompozicijoje išsiskiria kaip disonuojantis elementas.
Namo pirmame ir antrame aukšte atkurta XV a. pabaigos planinė struktūra, pagrįsta tyrimų duomenimis. Atstatytose skersinėse sienose iškirstų durų formos parinktos pagal išorės analogus. Nišų ir židinių restauravimas pagrįstas natūros tyrimų duomenimis[16]. Svarbu pažymėti, kad tose pačiose vietose atstatytos medinės sijinės perdangos tarp aukštų atkartoja pirminę konstrukciją[17]. Tai išskirtinis atvejis, nes daugumoje sovietmečiu restauruotų pastatų panaudotos gelžbetoninės perdangos. Namo rūsyje buvo išsaugotos XVII a. sumūrytos skersinės sienos, į pirmą aukštą kylantis sraigtinis laiptų narvelis, atstatyta XV a. iš kiemo vedusi laiptinė[18].
Taigi restauruojant Perkūno namą buvo atkurta išskirtinė gotikinė gyvenamojo pastato architektūrinė kompozicija, atstatyta pirminė plano struktūra ir interjero detalės. Svarbu akcentuoti, kad iš kitų restauruotų Lietuvos gyvenamųjų namų Perkūno namas išsiskiria palyginti dideliu autentiškos informacijos kiekiu, kuris leido atkurti gotikinei artimą architektūrinę kompoziciją.
Architektūrinė kompozicija. Perkūno namo architektūrinė kompozicija yra nevienalytė. Stipriausią meninį įspūdį kelia rytinis (gatvės) fasadas, kuriame išskirtinis vaizdas sukurtas kontrasto principu tarpusavyje suderinus utilitarius ir puošybos elementus. Rytinėje sienoje laisvai, asimetriškai išdėstytos skirtingų dydžių langų angos ir nišos, apjuostos profiliuotais apvadais. Šiaurinėje pusėje iš fasado plokštumos išsiveržia ant aukštos konsolės „išaugęs" stačiakampis erkeris. Sienos viršų juosia platus frizas, sudarytas iš stačiakampių nišelių eilės. Tapybiškai sukomponuotą fasadą vainikuoja frontonas, kurio erdvinė kompozicija griežtai simetriška. Trikampe plokštuma į viršų stiebiasi penki prie mūro briaunomis priglausti kvadratiniai stulpeliai, kurių viršūnes puošia pumpurai. Kompozicijos centrą pabrėžia ant vidurinio stulpelio užkelta edikula, kurią puošia pumpurais apkaišyta piramidinė smailė, o kita smailė įtaisyta edikulos viduje. Frontono šonuose tarp kraštinių stulpelių įkomponuotos užuolaidinės arkos ir dekoratyviniai erkeriukai. Vidurinius pilonus su centriniu jungia į arkas susikryžiuojančios reljefinės kreivės. Arkų viduje iškirstos angos apjuostos profiliuotais apvadais. Dekoratyviniams elementams sukurti buvo panaudota šešiolika skirtingų profilių plytų rūšių. (Iš viso pastatui apipavidalinti buvo panaudota per dvidešimt įvairių profilių plytų.)[19] Minėtais tūriniais ir reljefiniais elementais frontone sukurtas šviesos ir šešėlių žaismas sušvelnina griežtai simetrišką šios statinio dalies sandarą ir kartu į vieningą visumą sujungia visą rytinio fasado kompoziciją.
Kitų pastato fasadų architektūrinį vaizdą nulėmė funkciniai poreikiai. Pietinio fasado pirmo aukšto rytinėje dalyje į skirtingo dydžio stačiakampes nišas įterptos dvejos arkinės durys bei rūsio švieslangis. Antrame aukšte nevienodais tarpais išdėstyti skirtingų dydžių stačiakampiai langai su dvivėrėmis langinėmis. Fasado centre nuo žemės link antro aukšto arkinių durų kyla stambūs, ant trijų atramų sumūryti laiptai. Vakarinio ir šiaurinio fasado sienos aklinos. Nuo monotonijos vakarinę namo dalį gelbsti aukštas trikampis frontonas, o šiaurinę sieną savo ruožtu pagyvina dvi nišelių eilės.
Taigi, Perkūno namo architektūrinė kompozicija dvilypė: utilitarūs elementai dėstomi laisvai pagal poreikius, o puošybiniai komponuojami prisilaikant simetrijos ir ritmo taisyklių. Toks kontrastingų išraiškų derinys yra būdingas XV a. pab.–XVI a. pr. statytiems gyvenamiesiems pastatams. Tačiau išskirtinumą Perkūno namui suteikia unikali gotikinė, Lietuvoje neturinti atitikmens frontono kompozicija.
Jolita Butkevičienė
[1] Oksas, J. Perkūno namas Kaune. Vilnius: Mintis, 1988, p. 3–4.
[2] Ibid., p. 4.
[3] Ibid., p. 4.
[4] Perkūno namas. Iš Kauno architektūra. Sud. Algė Jankevičienė, Vilnius: Mokslas, 1991, p. 64.
[5] Ibid., p. 64.
[6] Kiaupa, Z. Kauno istorija. Vilnius: Versus aureus, 2010, p. 361.
[7] KPCA. F. 5, ap. 1, b. 428; Kauno miesto architektūrinių paminklų restauravimas ir pritaikymas nūdienos poreikiams. Perkūno namai Kaune. Ataskaita. D. Zareckienė. Kaunas, 1970, p. 30.
[8] Ibid., p. 51–52.
[9] Ibid., p. 55.
[10] Ibid., p. 57.
[11] Ibid., p. 58.
[12] Ibid., p. 57–60.
[13] Ibid., p. 61–63.
[14] Ibid., p. 34.
[15] Ibid., p. 49.
[16] Ibid., p. 47–49.
[17] Ibid., p. 47–49.
[18] Ibid., p. 38.
[19] Ibid., p. 30.