Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Kauno parapinė bažnyčia paminėta 1413 m. balandžio 22 d., tuo metu Vilniaus vyskupas Mikalojus jai suteikė atlaidų.[1] Dokumentas neišliko iki šių dienų. Romos kardinolai, paprašyti Kauno Šv. Petro parapinės bažnyčios klebono Stanislovo Kauniečio, 1493 m. spalio 6 d. šiai bažnyčiai suteikė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų, šv. Jurgio, Švč. Trejybės, šv. Petro ir Pauliaus atlaidus.[2] Taigi, XV a. ši bažnyčia jau funkcionavo, buvo išmūryta gotikos stiliumi (iki šių dienų išliko sienų mūras, XV a. pabaigos krištoliniai skliautai presbiterijoje ir kt.), nors smulkesnių žinių apie jos padėtį neturime. Manoma, kad gaisruose sudegė fundacinė šios bažnyčios privilegija, suteikta iki 1413 m. LDK didžiojo kunigaikščio Vytauto.[3]
1503 m. liepos 13 d. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras, paprašytas klebono Jono Zaluskio, suteikė naują privilegiją vietoje pradingusių senųjų fundacinių privilegijų. Bažnyčia tituluota Švč. Mergelės Marijos Gimimo, šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus, šv. Kotrynos titulu.[4] Vėliau pridėtiniai titulai „nukrito“, ir Kauno parapinė bažnyčia imta vadinti Šv. Apaštalų Petro ir Paliaus titulu. Aleksandro privilegija buvo įvirtintas materialinis bažnyčios egzistavimo pagrindas. Kauno klebonas turėjo 24 dūmus, LDK masteliais Kauno parapija buvo vidutinio turtingumo.[5]
Vėlesniais amžiais privilegijomis bei dovanojimais parapiją stiprino tiek LDK valdovai, tiek bajorija ir miestiečiai. Parapija buvo didelė, turėjo virš 4000 tikinčiųjų. XVI a. bažnyčioje buvo dvi Šv. Kotrynos (funduota bajoro Stanislovo Mordasos, bet nunyko iki XVII a. pradžios) ir Švč. Trejybės (funduota Kauno miestietės Barboros Juškienės ) altarijos.[6] Tad jau XVI a. pradžioje bažnyčioje buvo mažiausiai trys altoriai. Po gaisrų bažnyčia buvo vis remontuojama ir toliau statoma, XVII a. pirmojoje pusėje net 10 000 auksinų bažnyčios remontui ir Švč. Trejybės altoriaus atnaujinimui suteikė Pajūrio tijūnas Kristupas Krišpinas Kiršenšteinas. Bažnyčios išorę papuošė tam laikmečiui būdingi du masyvūs bokštai. 1651 m. kunigo Adomo Odolskio 2000 auksinų dovanos dėka bažnyčioje buvo įvestas Švč. Mergelės Marijos Valandų (Kursto) kasdieninis giedojimas.
Tragiško XVII a. vidurio karo su Rusija ir Kauno okupacijos metu bažnyčia buvo išplėšta, apgriauta ir suniokota, mediniai altoriai sudeginti. Remontas truko kelis dešimtmečius, o 1671 m. birželio 8 d. baroko stiliumi išpuoštą, nors dar ne visai baigtą remontuoti, bažnyčią pašventino Gratianopolio vyskupas Mikalojaus Slupskis.
Kauno parapinėje bažnyčioje LDK laikais sekmadieniais per Sumą buvo sakomi lietuviški pamokslai, sutraukdavę tikinčiuosius iš Kauno ir jo apylinkių. Kauno klebono knygų rinkinėlyje 1669 m. buvo lietuviška knyga – „Lenkiškos ir lietuviškos evangelijos“[7], padėjusi klebonams paruošti lietuviškus pamokslus. Šalia lenkų kalbos sielovadoje gausiai vartodama lietuvių kalbą, ši bažnyčia išsiskyrė iš kitų Kauno miesto bažnyčių. XIX a. pamokslai taip pat sakyti lietuvių kalba, vyko katekizmo kartojimas lietuvių kalba. Nuo XVI a. pradžios prie bažnyčios veikė parapinė mokykla, buvusi aplinkinių vietovių mokslo traukos centru. Apie karitatyvinę veiklą liudijo parapijai priklausę dvi prieglaudos. Religinį gyvenimą pagyvino brolijos. Seniausia Švč. Mergelės Marijos Literatų brolija, įkurta 1503 m., apjungė išsilavinusius miestiečius ir miesto valdžios atstovus. Būtent šv. Mišiomis prie Literatų altoriaus prasidėdavo Kauno miesto valdžios rinkimas. Ypač populiarios buvo profesinės brolijos, turėjusios savo globojamus altorius parapinėje bažnyčioje. 1766 m. buvo įkurta Penkių Jėzaus žaizdų brolija.
1700 m. bažnyčios vizitacijos duomenimis, bažnyčioje buvo 9 altoriai. Didysis altorius – Kristaus Pasaulio Valdovo titulo. Epistolos (kairėje) pusėje įrengti 4 altoriai: Šv. Stepono (kalvių), Švč. Trejybės (koplyčioje), Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios ir Šv. Juozapo (dailidžių, mūrininkų). Evangelijos (dešinėje) pusėje taip pat buvo 4 altoriai: Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai (pirklių), Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (koplyčioje, Literatų brolijos), Švč. Mergelės Marijos ir Trijų Karalių (audėjų).[8] 1732 m. bažnyčią vėl nusiaubė smarkus gaisras, sudegė abu bokštai. Teko atnaujinti visą bažnyčios įrangą, tačiau altorių titulai iš esmės liko tie patys. Didysis bažnyčios remontas vyko XVIII a. aštuntajame dešimtmetyje, o jo padariniai užfiksuoti 1782 m. vizitacijoje.[9] Buvo perstatyti altoriai, didysis papuoštas Tomo Podgaiskio skulptūromis.[10] Kairėje pusėje Šv. Stepono altorių pakeitė Šv. Jono Nepomuko altorius, o dešinėje pusėje vietoj Švč. Mergelės Marijos Apreiškimo altoriaus atsirado Šv. Petro altorius. Tokia bažnyčios barokinių altorių struktūra iš esmės išliko nepakitusi iki XIX a. pabaigos kapitalinio remonto.
Caro laikais 1808 m. prie Kauno parapinės bažnyčios iš Vilniaus buvo atkelti augustinų vienuoliai, parapinė bažnyčia tapo vienuolyno bažnyčia. Buvo uždrausta brolijų veikla, o 1835 m. uždaryta parapinė mokykla. 1847 m. po Rusijos konkordato su Vatikanu, Kauno parapija, priklausiusi Vilniaus vyskupijai, pateko į Telšių arba Žemaičių vyskupiją. 1864 m. iškėlus augustinus, į Kauną buvo atkraustytas Telšių arba Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, Kaunas tapo vyskupijos centru, o Kauno parapinė bažnyčia – katedra. Šį statusą įteisino popiežius Leonas XIII 1895 m. XIX a. devintajame dešimtmetyje katedra buvo suremontuota iš pagrindų, 1893–1895 m. pristatyta neogotikinė Švč. Sakramento koplyčia.
1921 m. katedrai buvo suteiktas Mažosios Bazilikos titulas. 1926 m. pasirašius Lietuvos konkordatą su Vatikanu, įsteigta Lietuvos bažnytinė provincija, sukurta Kauno arkivyskupija, o katedra tapo arkikatedra, svarbiausia Lietuvos bažnyčia. Išgyvenusi sovietmetį, 1991 m. Kauno arkikatedra tapo Kauno metropolijos, apėmusios Kauno arkivyskupiją, Telšių ir Vilkaviškio vyskupijas, centru.
Vaida Kamuntavičienė
[1] Vilniaus vyskupo Mikalojaus raštas, 1413 04 22 / Kodeks dyplomatyczny katedry i diecezji wileńskiej, wyd. J. Fijałek, W. Semkowicz, Kraków, 1948, t. 1 (1387–1507), s. 733, nr. 57a.
[2] Romos kardinolų raštas Kauno parapinei Šv. Petro bažnyčiai, Roma, 1493 10 06 / Kodeks dyplomatyczny... s. 464–465, nr. 403.
[3] Ochmanski J., Biskupstwo wileńskie w średniowieczu. Ustrój i uposażenie, Poznań, 1972, s. 62.
[4] Aleksandro privilegija Kauno parapinei bažnyčiai, Vilnius, 1503 07 13 / Kodeks dyplomatyczny... s. 657–660, nr. 556.
[5] Ochmanski J., Biskupstwo wileńskie... s. 103
[6] Ochmanski J., Biskupstwo wileńskie... s. 89.
[7] Kauno parapinės bažnyčios vizitacija, 1669 m., Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 318-28550, l. 5v.
[8] Kauno parapinės bažnyčios vizitacija, 1700 04 06, Krokuvos Čartoriskių biblioteka, BCz. 1775, l. 1203–1222; Kauno arkivyskupijos kurijos archyvas, b. 82, l. 98–105 (P. Veblaičio nuorašas). Žr. plačiau apie XVIII a. Kauno parapinės bažnyčios altorius ir juose buvusius paveikslus: Varsackytė R., Kauno miesto ir Bažnyčios kultūrų sąveika XVI a. pabaigoje – XVIII a. pabaigoje, daktaro disertacija, vadovas Zigmantas Kiaupa, Kaunas, 2006, p. 231-234.
[9] Vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio Kauno dekanato vizitacija, parengė V. Jogėla, Vilnius, 2001.
[10] Jankevičienė A., Kauno gotikinės bažnyčios / Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gotika: sakralinė architektūra ir dailė, Vilnius, 2002, p. 108-118.