Visas vienuolyno pastatų su bažnyčia ansamblis susiformavo XVII a. 3 – 5 dešimtmečiais vietoje buvusio posesijinio miestiečių gyvenamųjų sklypų užstatymo. Besikuriantis kompleksas apėmė du suplanuotus ir suskaidytus sklypais kvartalus su aštuoniomis miestiečių valdomis.[1] Abu kvartalus skyrė nedidelė Neries gatvelė, įjusi iš aikštės link pilies. Dar 1595 m. vienuolės įsigijo mūrinį burmistro Panuso Špileno namą prie aikštės, tačiau XVII a. pradžioje vienuolyno kūrimas sustojo.[2] Vėliau minėtas pastatas įjungtas į Šv. Trejybės bažnyčios tūrį ir šiuo metu gotikinio mūro siena formuoja vakarinį bažnyčios fasadą.
1619 m. Kauno pavieto maršalka Aleksandras Masalskis padovanojo iš naujo steigiamam vienuolynui valdą ir fundavo statybas. Po 1624 m. miesto gaisro, sudegus gyvenamiesiems pastatams, čia pradėta kurti bernardinių valda. Norėdamos sujungti naujai įsigytus sklypus, 1621 m. vienuolės išsirūpino karaliaus Zigmanto Vazos leidimą panaikinti kvartalus skyrusią gatvelę. Vietoje dviejuose gretimuose sklypuose buvusių pastatų, panaudojant jų likučius, 1624 – 1634 m. buvo pastatyta bažnyčia.[3]
Archeologiniai tyrimai bažnyčioje ir jos aplinkoje buvo atliekami 1968 – 1982 m., jie buvo siejami su vykdytais pastatų restauravimo darbais. Seniausia veikla šioje miesto dalyje siejama su XIV a. vykusiais pilies statybos darbais – tuo metu ant pirminio paviršiaus paskleistas, iš pilies fosos iškastas žvyras. Jo pėdsakų randama visur į šiaurės pusę nuo aikštės, kai kur tas supiltas sluoksnis yra gerokai storesnis nei 1 m.
Rytinės vienuolyno su bažnyčia valdos apėmė penkias miestiečių posesijas kvartale, buvusiame šiaurės vakarinėje aikštės dalyje. Bažnyčia pastatyta dviejų XVI a. II pusėje statytų mūrinių gyvenamųjų namų vietoje. Prie Neries gatvelės XVI a. II pusėje buvo pastatytas stačiakampio plano dviejų aukštų mūrinis pastatas, jo sienos iki antrojo aukšto lygio buvo panaudotos statant Šv. Trejybės bažnyčią.[4] Po pastatu buvę rūsiai užpilti, o dalis pastato prie aikštės nugriauta. Greta būta priestato, kur buvo įrengtas pravažiavimas į kiemą, o po priestatu įrengtos skliautuotos rūsio patalpos. Į rūsius buvo galima patekti laiptine iš aikštės ir trimis laiptinėmis iš kiemo, ypač puošnios laiptinės būta iš aikštės pusės.
Gretimoje posesijoje galais į aikštė buvo pastatyti du stačiakampio plano, dviejų aukštų mūriniai gyvenamieji namai, juos jungė mūrinė tvora su pravažiavimo vartais.[5] Prie namo buvo rastas žemėje įkastas cilindriniu skliautu perdengtas tualeto kanalizacijos rezervuaras. Jis statytas kartu su namu, nes jo šiaurinėje sienoje rastos sumūrytos dvi nutekėjimo angos: viena iš pirmojo aukšto, kita – iš antrojo aukšto tualeto. Sienoje išliko ir 0,8x0,45 m dydžio kabina, uždaroma durimis.[6]
Gretimame, už bažnyčios pastate, vadinamuose Masalskio namuose, tyrimų metu rasta šildymui skirtos hipokaustinės krosnies likučiai.[7] Kaune, miestiečių namuose, tokios krosnys įrenginėtos XVI a. viduryje – XVII a. pradžioje.
Mindaugas Bertašius
[1] Žalnierius, A. Kauno senamiesčio 3-ojo kvartalo šiaurinės dalies užstatymo raida XV-XVII amžiais. Architektūros paminklai, t. 12. Vilnius: Mokslas, 1989, p. 16.
[2] Lietuvos TSR kultūros paminklų sąvadas, medžiaga 4 tomui apie Lietuvos architektūros paminklus (Kaunas). Kaunas, ASI archyvas, 1984, p. 118.
[3] Žalnierius, A. Zareckienė, D. XVI a. II p. – XVII a. pr. gyvenamieji namai Kaune, Šv. Trejybės bažnyčios ir bernardinų vienuolyno teritorijoje. Lietuvos TSR architektūros klausimai, t. VIII, sąs. II. Vilnius: Mokslas, 1986, p. 83–96.
[4] Ibid, p. 18.
[5] Ibid.
[6] Ibid.
[7] Bertašius, M. Viduramžių hipokaustai Kaune ir Lietuvoje. Praeities puslapiai: archeologija, kultūra, visuomenė. Klaipėda: KU, 2005, p. 137.