Taikantis prie mikroreljefo, seniausiai suplanuotoje miesto dalyje, miesto aikštės kampe, prie senojo kelio į Vilnių, parinkta vieta parapinei bažnyčiai, atitinkanti miesto plano sumanymą. Istoriniuose dokumentuose bažnyčia paminėta 1413 m., kai jai suteikta atlaidų teisė. Manoma, kad statinys iškilo apie 1408 m, t. y. tuomet, kai patvirtinus miesto teises, kūrėsi miestiečių bendruomenė[1]. M. Valančius nurodo, jog Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto fundacija šiai bažnyčiai galėjo būti suteikta apie 1409 m., kartu su pranciškonais ar kiek anksčiau[2].
Vėliau, 1503 m., Aleksandro Jogailaičio fundaciniame dokumente įvardytos dvi koplyčios – Šv. Mikalojaus ir Šv. Gertrūdos, priklausiusios parapinei bažnyčiai ir buvusios už miesto ribų. T. Makowskio XVII a. pradžios Kauno panoramoje parapinės bažnyčios tūris atitinka dabartinę presbiteriją. Manoma, kad presbiterija statyta ne XV a. pradžioje, bet kiek vėliau; apie tai byloja bažnyčiai gausiai teikti atlaidai bei apdovanojimai, galbūt susiję su vykdyta statyba[3]. Vis dėlto, presbiterija su zakristija yra anksčiausiai užbaigtos dalys, sumūrytos XV a. ir XVI a. sandūroje. Navų statyba tęsėsi gerokai ilgiau, dar XVII a. kalbama apie vykstančias statybas. Atidengti gotiško autentiško mūro elementai bažnyčios sienose, kuriose panaudotos stambios, nevisiškai taisyklingos formos plytos, rištos storomis siūlėmis ir gruboku kalkių skiediniu, liudija apie ankstyvą statybos pradžios laikotarpį.
Parapinei bažnyčiai skirta lygi vieta prie nedidelės drėgnos daubos. Jos tūris apribojo miesto erdvę iš šiaurės rytų pusės. Šiame kvartale aplink bažnyčią buvo skirta vieta miesto parapijiečių kapinėms. Dar 1606 m. minimas tuščias, neužstatytas sklypas už Katedros[4]. Pirminiame Senamiesčio reljefe čia būta nedidelės daubos, kuri palaipsniui gilėdama pasiekė upelį, tekėjusį dabartinės M. Daukšos gatvės vietoje. XVI‑XVII a. dauba palaipsniui buvo užverčiama įvairiausiomis ūkinėmis atliekomis ir susiformavo iki 3‑4 m storio sluoksnis. Tokius pirminio reljefo pokyčius pastebėjo ir ankstesni tyrinėtojai[5]. Tarp bažnyčios sienos ir šventoriaus tvoros šiaurės rytinėje pusėje paviršius žemėjo apie 2,5 m, tad ji statyta ant neaukštos pakilumos krašto. Šventorius šioje dauboje buvo apribotas stulpine tvora. Čia aptikta tvoros liekanų, kurią sudarė statūs žemėn įkasti stulpai – pušinių rąstų eilė. Atlikti dendrochronologiniai tyrimai atskleidė, jog tvora įrengta 1484 m., panaudojant senus (150–217 metų) 0,4–0,55 m skersmens rąstus[6].
Savitą statybų būdą atskleidžia bažnyčios pamato forma. Kad būtų išlaikytos aukštos sienos, įrengtas laiptuotas pamatas, kurio apatinė dalis žemėje buvo labai išplatinta. Kitose Kauno bažnyčiose toks mūrijimo būdas netaikytas. Bažnyčia statyta ant negiliai įkastų, bet tvirtai įrengtų pamatų, leidžiančių išlaikyti masyvių sienų svorį (nuo XV a. paviršiaus galėjo būti įgilintas apie 1,5 m, o nuo sienos išplatintas iki 1,7 m). Nematyti kokių nors pamato tvirtinimo ar perstatymo pėdsakų. Iš dalies panašiai įrengti pamatai atrasti ir viename seniausių Kauno pastatų – XV a. viduriu datuojamoje Šv. Jurgio bažnyčios zakristijoje. XIX a. pabaigos bažnyčios remonto darbų metu buvo permūrijami langų angokraščiai, remontuojant sienas buvo atkasami, remontuojami ir tvirtinami pamatai[7]. Bažnyčios architektūra itin monumentali, senamiesčio panoramoje išsiskiria masyviu tūriu. Vertingas ir unikalus katedros interjero elementas – presbiterijoje išlikęs gotiško tinklinio skliauto fragmentas – skliauto briaunos formuoja sudėtingą ir dekoratyvų žvaigždžių piešinį; empora, sujungta su presbiterija stambiomis smailiaarkėmis angomis, ir zakristija suskliaustos gotiškais krištoliniais skliautais[8].
Visas šventoriaus plotas buvo užlaidotas. Darbų metų atrandami suardytų palaikų likučiai. Archeologiniai tyrimai šventoriuje nedaryti. 1967‑1970 m., vykdant didelius statybų darbus, juos stebėjo archeologas K. Mekas (tyrimų fiksacija neišlikusi, ataskaitos neparuoštos). K. Mekas pasakojo, kad jis nustatęs, jog šventoriaus pirminis paviršius nebuvo lygus, šiaurinė jo dalis nuo pat bažnyčios sienos žemėjo. Tai rodo, kad bažnyčia statyta ant natūralios kalvos krašto. Iš 1978 m. stebėjimų galima padaryti išvadą, jog prieš pradedant kasti bažnyčios pamatus, šioje vietoje buvo susidaręs iki 0,2 m storio sluoksnis su XIV‑XV a. sandūros laikotarpiui būdinga keramika[9].
Mindaugas Bertašius
[1] Kiaupa, Z. Kauno istorija, I tomas. Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų. Vilnius: Versus aureus, 2010, p. 115.
[2] Valančius, M. Namų užrašai. Vilnius: baltos lankos, 2003, p. 609.
[3] Jankevičienė, A. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gotika: sakralinė architektūra ir dailė. Vilnius: VDA, 2002,p. 108.
[4] Žalnierius, A. 1991 m. Kauno senamiesčio 41 kv. Sklypo Raguvos g. Nr. 19 žvalgomųjų archeologinių tyrimų ataskaita. Kaunas, 1992, LII B. 1887.
[5] iš pokalbių su K. Meku: Vaškelis, A. Kauno arkikatedros bazilikos šventorius. In ATL 2005 metais. Vilnius: LAD, 2006, p. 224.
[6] Rūtilės Pukienės tyrimai, cit. pagal: Balčiūnas, D. Kauno senamiesčio 40 kv., M.Valančiaus g. 4 parapijos namų rūsio rekonstrukcija, 2007 m archeologinių tyrinėjimų ataskaita. Kaunas, 2008, LII B. 4789.
[7] Vaškelis, A., op. cit., 2006, p. 223.
[8] Lietuvos TSR kultūros paminklų sąvadas, medžiaga 4 tomui apie Lietuvos architektūros paminklus (Kaunas). Kaunas, ASI archyvas, 1984, p. 135.
[9] Vaškelis, A., op. cit., 2006, p. 224.