Ansamblis, užimantis beveik visą kvartalą, pradėjo formuotis XVII a. I p. mūriniais gotikiniais namais užstatytame kvartale. Šiame kvartale buvo šešios posesijos, penkios iš jų buvo nukreiptos į aikštę[1]. XVII a. pradžioje čia minima eilė savininkų, turinčių valdas prie Rotušės aikštės. Kampinis sklypas ties Aleksoto gatve su mūriniu namu priklausė magistrato nariui Fridrichui Bitneriui (minimas 1607 m.), antras nuo kampo sklypas su namu priklausė Motiejui Šimkevičiui, o trečias – vaitui Albertui Beinartui (1609 m.), ketvirtas – Jurgiui Alertui (1606 m.) ir kraštinis mūrinis namas ties Daugirdo gatve 1609 m. priklausė Grigui Plaukučiui[2].
Žinoma, jog Alberto Beinarto sklypą 1625 m. jau valdė Jonas Kojelavičius. Tai būsimo istoriko A. Kojelavičiaus tėvas. Nuo pat XVII a. pradžios šiame sklype minimas mūrinis namas. Sklypas įsigytas paveldėjimo keliu, nes Brigita Kojelavičienė buvo A. Beinarto duktė. Taip pat Kojelavičiai valdė namą su sklypu, dabar vadinamą Perkūno namu[3]. Abiejų šių Kojelavičių valdomų sklypų ūkiniai kiemai buvo gretimi. Kiek vėliau trys broliai Albertas (Vaitiekus), Kazimieras ir Petras Kojelavičiai-Vijūkai besikuriančiam vienuolynui padovanojo savo namus prie aikštės. Tai virto pagrindu statyti koplyčią, steigti vienuolyną ir mokyklą.
Manoma, bažnyčia pradėta statyti 1666 m., bet 1668 m. sudegė[4]. Amžiaus pabaigoje (1698 m.) išmūrytos sienos ir apdengta zakristija, 1722 m. pašventinta, o iki 1725 m. tęsėsi bokštų statyba. Tačiau 1732 m. maldos namus vėl nusiaubė gaisras; 1752 m. buvo naujai suskliaustas rūsys po presbiterija su kriptomis vienuoliams, 1753-1754 m. išmūryti nauji altoriai, kurių pagrindinį tinko darbų meistras iš Vilniaus, Jonas Kerneris, išpuošė marmuro imitacija ir 1759 m. bažnyčia vėl buvo pašventinta[5]. 1825 m. vykdytas kapitalinis remontas išorėje ir viduje. 1962 m. bažnyčia pritaikyta sporto salei.
1991 m., įrengiant grindų šildymą bažnyčioje, buvo atliekami ir archeologiniai tyrimai[6]. Jų metu paaiškėjo, kad bažnyčiai pritaikyti buvusių pastatų likučiai. Anksčiau šioje vietoje būta dviejų posesijų, kuriose greta vienas kito stovėjo du mūriniai namai, su po jais įrengtais rūsiais. Vienas sklypas su mūriniu namu priklausė Kojelavičiams. Gretimame sklype 1617-1625 m. taip pat pastatytas mūrinis pastatas[7]. Abiejų pastatų laiptinės į rūsius buvo įrengtos iš kiemo. Statomos bažnyčios sienoms ir pilioriams atremti buvo pritaikytos iki 1655‑1661 m. karo stovėjusios šių namų sienos ir pamatai. Apirusių sienų likučiai suversti čia pat, taip bažnyčios grindų paviršius buvo pakeltas žymiai aukščiau nei tuometinis aikštės paviršius.
Iki karo sklypai buvo užstatyti ilgais pastatais, besitęsiančiais jų gilumon. Sprendžiant iš išlikusių pamatų ir rūsių, namai buvo beveik 35 m ilgio ir 8,4 m bei 9,5 m pločio, tikriausiai dviaukščiai, su laiptinėmis iš kiemų į rūsius[8]. Sklypų gilumoje įrengti ūkiniai vartai į gatvelę (buvęs Santakos gatvės tęsinys). Būtent pietinėje sklypų dalyje atrasta įvairių ūkinių statinių pėdsakų. Siauresni sklypai lėmė gana ilgų pastatų, ištęstų per sklypo ilgį, su rūsiais ir kiemo laiptinėmis statybą. Keičiant medinius namus, ypač intensyvios statybos vyko pačioje XVII a. pradžioje.
Archeologiniai tyrimai atskleidė kelis bažnyčios statybos etapus. 1666-1722 m. laikotarpiu, statant ant senųjų pamatų, bažnyčioje buvo įrengti rūsiai po presbiterija ir šoninėse navose, pritaikant senųjų pastatų rūsius, bažnyčios ir zakristijos grindys išklotos apie 25x25x6 cm dydžio keraminėmis plytomis. Jų likučiai surasti apie pusės metro gylyje. Po 1732 m. gaisro bažnyčia gerokai apgriuvo, visur matomi tai liudijantys pėdsakai. Antruoju statybos laikotarpiu (1722-1759 m.) buvo keičiamos dešiniosios navos rūsio patalpos, matyt, perstatyti bažnyčios pilioriai, po presbiterija įrengtas naujas rūsys. 1761-1768 m. kvartalo rytiniame pakraštyje, dviejų miestiečių valdų vietoje, pastatytas naujas dviaukštis vienuolynas. 1783 m. inventoriuje minimos marmurinės bažnyčios grindys[9], tačiau jų pėdsakų nepavyko surasti. Daugelyje vietų pastebėti 1825 m. remonto metu klotų akmens plytų grindų pėdsakai.
Mindaugas Bertašius
[1] Bertašius, M. Dingęs miestas. Viduramžių Kaunas archeologinių tyrimų duomenimis. Kaunas: KTU, 2013.
[2] Bertašius, M. Kauno senamiesčio buv. jėzuitų bažnyčios šiluminių trasų vietose vykdytų archeologinių tyrimų ataskaita. Kaunas: PRPI, 1992, M. Bertašiaus asm. archyvas. Nustatant valdų savininkus remtasi tuometiniame Kauno PRPI esančiais istoriko J. Okso surinktais Kauno Magistrato aktų knygų išrašais.
[3] Oksas, J. Perkūno namas Kaune. Vilnius: Mintis, 1988, p. 25.
[4] Jurkštas, J. Buvusios Kauno jėzuitų bažnyčios istoriniai tyrimai. Vilnius: MMT dokumentacijos centras, 1977, M. Bertašiaus asm. archyvas.
[5] Ibid.
[6] Bertašius, M., 1992, op. cit.
[7] Iš J. Okso surinktų išrašų.
[8] Ibid.
[9] Jurkštas, J., 1977, op. cit.