Manoma, kad šiuos rūmus, apjungdamas kelis anksčiau statytus miestiečių gyvenamuosius namus, XVII a. pastatė LDK kancleris Kristupas Pacas[1]. XVIII a. šią valdą įsigijo Kauno teismo seniūnas Simonas Sirutis ir rūmus perstatė. Tad jie kartais vadinami Siručio rūmais. Rūmai pastatyti ant keturių, spėjama, miestiečių posesijų – trijų 14,5-14,7 m pločio ir vienos 22-23 m[2]. Tokie duomenys rekonstruoti iš išlikusių rūsių pėdsakų[3]. Tyrimai rodo, kad šiaurinė rūmų pusė pastatyta pritaikant dviejų namų rūsius tarp kurių būta pravažiavimo. Pietinei rūmų daliai pritaikyti dviejų, vieno prie kito glaustų, namų rūsiai, turėję įėjimus iš skirtingų pusių[4]. Centre būta įvažiavimo į kiemą. Tuo metu valdoje stovėjo daug pagalbinių ūkinių pastatų – oficina, vežiminė, svirnas, arklidė. Matyt XVIII a. pabaigoje rūmai rekonstruoti, įvažiavimo vietoje įrengtas naujas klasicistinis įėjimas.
Sudėtinga pastato perstatymų eiga atsispindi pamato struktūroje: jis nevienalytis, skirtingose vietose randami skirtingo tipo pamatai – kai kur tai arkinės-stulpinės konstrukcijos pamatas, kitur – ištisinis akmenų-plytų mūro pamatas[5]. Į vieną iš senųjų, iki rūmų stovėjusių, gotikinių pastatų rūsį buvo patenkama iš rotušės aikštės – tyrinėjant aptikti akmenų mūro laiptinės likučiai su radiniais būdingais XVI a.[6]
2011 m. atliekant archeologinius tyrimus surinkta daugiau duomenų apie buvusius miestiečių namus[7]. Paaiškėjo, jog šiaurinės rūmų dalies rūsiuose būta apskritos, namo sienoje įrengtos, laiptinės, vedančios iš pirmo aukšto, kuri būdinga XVII a. kauniečių namams. Pirmo aukšto patalpos kampe atrastas patalpos šildymo krosnies pamatas (apie 0,94-1,1x0,84 m. dydžio). Ankstyviausių pastatų pėdsakai čia siekia dar senesnius laikus. Po šių rūmų šiaurine siena patenka ir greta stovėjusio pastato dalis.
Tai viena iš kelių vietų Kauno senamiestyje, kuri atitinka naujai suplanuoto miesto sklypus su ankstyviausiu užstatymu. Kaip ir kitais atvejais, čia atrasti gerokai į žemę įgilinto pusrūsio pėdsakai su išlikusiais medinių grindų fragmentais[8]. Šie pėdsakai labai primena viduramžių miestų ankstyvajam statybų etapui būdingus pastatus su pusrūsiais, kur virš žemės paviršiaus iškeltas gyvenamasis aukštas apsaugojo nuo drėgmės. Pagal pastato radinius jis buvo datuotas XIV ir XV a. sandūros, ar XV a. pradžios laikotarpiu.
Tarp įvairių Kauno senamiesčiui būdingų radinių čia atrasta ir retesnių, išsiskiriančių menine verte, dirbinių. Paminėtini vėlyvosios gotikos laikotarpiui būdingi nišiniai kokliai, dekoruoti Šv. Jurgio, Adomo ir Ievos figūromis. Išskirtinis radinys – renesanso laikotarpio akmens masės bokalo fragmentai, kurių paviršius dekoruotas reljefiniu Adomo ir Ievos stovinčių abipus gyvybės medžio siužetu[9]. Tai importinis dirbinys, atvežtas, greičiausiai, iš Reino regiono. Dar vienas atvežtinis ir ypač retas dirbinys – keraminė rašalinė, dekoruota augalų puokštėmis ir geltona glazūra. Radinys datuotas XVII amžiumi.
Mindaugas Bertašius
[1] Levandauskas, V., Levandauskienė, R., Simanavičius, Ž. Kauno rotušės aikštė. Vilnius: Mintis, 1981.
[2] Bertašius, M. Dingęs miestas. Viduramžių Kaunas archeologinių tyrimų duomenimis. Kaunas: KTU leidykla, 2013, p. 59.
[3] Perevičienė, L. Maironio namai – Pacų rūmai, mūro kartograma. Brėžinys. 1980, L. Perevičienės asm. archyvas; Žalnierius, A. Kauno senamiestis, 3 kvartalas. Pastatas Rotušės a. Nr.14 žvalgomųjų archeologinių tyrimų ataskaita. Kaunas: KPRI, 1997, LII B. 3022; Balčiūnas, D. Rotušės a. 13. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2010 metais. Vilnius: LAD, 2011, p. 332.
[4] Perevičienė, L., op. cit.
[5] Balčiūnas, D. op. cit.
[6] Ibid., p. 333.
[7] Balčiūnas, D. Rotušės aikštė 13. Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2011 metais. Vilnius: LAD, 2012, p. 380-386.
[8] Žalnierius, A. op. cit.
[9] Balčiūnas, D., 2012, op. cit., p. 384-385.