Stilistinėse sklypo užstatymo kartogramose tyrimų metu ryškiai išsiskyrė trys laikotarpiai: a) gotikinis – kairėje sklypo dalyje, prie pastato Rotušės a. 28; b) renesansinis – Valančiaus gatvės ir Rotušės aikštės kampe; c) klasicistinis – kieme[1]. Visuose pastatuose ryškios XIX ir XX a. rekonstrukcijų žymės. Pirminės architektūros išlikimo laipsnis ir rekonstrukcijų mūro santykis kiekviename pastate labai skiriasi.
Vadinamasis gotikinis pastatas pagal plytų dydžius, tašytus profilius, mūrinę sienų konstrukciją galėtų būti priskiriamas XVI a. pabaigos–XVII a. pradžios statybai. Tiriant požemines pastato dalis buvo nustatyta, kad sklypo teritorijoje šalia gotikinio namo stovėjo mediniai, vėliau sudegę pastatai.
Seniausioje rytinėje posesijos dalyje išlikę gotikinio rūsio sienos. Tačiau rekonstrukcijų metu permūryti laiptai, išorės sienose iškirstos naujos angos, sumūryti skliautai. Blogai išliko šio korpuso pirmasis ir antrasis aukštai. Išardytos vidaus kapitalinės sienos, stambūs išorinės sienos fragmentai. Iš esmės pakeista planinė erdvinė pastato struktūra ir suformuota nauja architektūra. Pietinio fasado pirmajame aukšte įrengus vitriną, prarasta visa centrinė jo dalis. Likęs tik kairiojo lango sąramos fragmentas su staktos pėdsakais ir dešiniojo lango vidinis angokraštis, fasado dalis tarp pirmo ir antro aukšto, antro aukšto langų kairieji angokraščiai, frizas virš antrojo aukšto ir karnizas.
Renesansinis korpusas išliko žymiai geriau. Rūsyje nebūta jokių didesnių pakitimų. Pirmo ir antro aukštų viduje vyrauja XIX–XX a. pertvaros. Tačiau išorės sienose gausu pirminių architektūrinių elementų: durys į rūsį, rūsio langelis, pirmojo aukšto langas, tarpaukštinis dviejų eilių karnizas, pirmųjų langų angokraščiai antrajame aukšte, antro aukšto fasado plokštumos sudalinimas į rustus ir frizo piešinys.
Klasicistinis pastatas kieme taip pat mažai pasikeitęs. XX a. rekonstrukcijos metu buvo permūrytos vidaus pertvaros, užmūrytos nišos, aukštyn pakeltos pirmo aukšto langų angos. Užstatytas trečiasis aukštas pakeitė planinę erdvinę pastato struktūrą ir architektūrą. Tačiau šie dabai beveik nepakenkė fizinei pirminio pastato būklei.
Asta Prikockienė
[1] Parengta pagal Dalijos Zareckienės 1966–68 m. atliktus architektūrinius tyrimus