Vokiečių arba Vokės kampu vadinta teritorija prie T. Daugirdo, Santakos ir Muziejaus gatvių. Iš Rotušės aikštės link Nemuno vedusi gatvė (dab. Muziejaus) vadinta gatve, einančia nuo vokiečių bažnyčios arba Vokiečių Kampo gatve, mat Rotušės aikštės ir Muziejaus gatvės kampe stovėjo liuteronų bažnyčia.[1] Tai vienas seniausių gatvės pavadinimų Kaune. Vertingu šaltiniu laikytinas 1673 m. akto užrašas: magistrato raštininkas pasirinko lietuvišką gatvės pavadinimo formą – na ulicy zdawna Vokies kampas nazwanay – kaip visiems žinomą ir suprantamą, matyt ir plačiai vartojamą.[2] Drauge pavadinimas apibrėžia, kad tai vokiškos kilmės gyventojų rajono pagrindinė gatvė. Vokiečių Kampo pavadinimas atsirado greičiausiai dar Vytauto valdymo laikais, XV a. pradžioje, kai Kaune įsikūrė persikėlusių iš Gdansko vokiečių pirklių kolonija ir iki XVI a. pr. išlaikė savarankiškumą.
Archeologiniai radiniai ir būdingas sluoksnio intensyvumas liudija, kad įvairiose šios miesto dalies vietose T. Daugirdo, Muziejaus, Santakos gatvių sluoksnis formavosi anksti – įvairiose vietose jau XV amžiuje aptinkamas ryškus gatvei būdingas sluoksnis.[3] Panašiu laikotarpiu apgyvendinti ir aplinkiniai Senamiesčio kvartalai. T. Daugirdo gatvės sluoksnis pagal radinius neabejotinai datuojamas nuo XV a., vėliau gatvėje pripilta skiedrų, ypač gausiai – nuolaidėjančioje link Nemuno pietinėje gatvės dalyje, čia jų supilta iki 0,45 m storio sluoksnis.[4] Tokia sluoksnio struktūra liudija apie greta vykusį dailidės darbą ir medžiagų paruošas statyboms. O visi šie požymiai liudija buvus apgyventą aplinkinę teritoriją ir veikusias amato vietas tuose kvartaluose.
Šią Senamiesčio dalį (Vokės kampą) išilgai kerta Santakos gatvė. Vakarinė Santakos gatvės dalis XVII a. pradžioje vadinama skersgatviu, ėjusiu iš Vokiečių Kampo gatvės link Gojaus, buvusio Santakos slėnyje.[5] Kartais skersgatvis pavadinamas ir Vokiečių gatve. Gatvės sluoksnis ryškus ties 5 kvartale išlikusiu senuoju gotikiniu namu (tai vienas iš vadinamųjų „Hanzos“ sandėlių, mažesnis pastatas). Kadangi pilta smėlio, žvyro ir šie sluoksniai suspausti, matyti, kad nuo XV a. buvo stengiamasi gatvės dangą palaikyti tinkamą pėstiesiems ir vežimams. Tai liudija esant būtinybę užtikrinti gerą susisiekimą šioje vietoje. Šį faktą galima sieti su greta buvusio uosto veikla. Minėta gatvė vedė Santakos pusėn ir baigėsi ties nedideliu šlaitu, kuris ribojo miesto teritoriją.
Bene iki XVI a. čia buvo upių santakoje susiformavusi sala, o rytiniu jos kraštu ėjo dumblu ir nuosėdomis užnešta protaka. Pastaroji formavo natūralų apie 3 m aukščio vakarinį Senamiesčio teritorijos šlaitą, kuris ir apibrėžė miesto teritoriją. XV a. čia siekė bernardinų vienuolyno valda. Tyrimų metu buvo atrasta bernardinų vienuolyno medinių kuolų tvoros liekanų. Atlikus dendrochronologinį datavimą, gauta 1521–1522 m. data.[6] Atrodo, kad didžioji dalis buitinių atliekų, patekusių į protaką, yra iš vienuolyno. Čia rasta labai gausi ir įdomi odos dirbinių atliekų kolekcija. Matyt, į šį miesto pakraštį buvo suvežamos batsiuvių dirbtuvėse susikaupusios atliekos ir suverčiamos į užankančią protaką. Įvairiausios organinės atliekos į protakos vandenį imtos pilti XV a. antrojoje pusėje.[7] Matyt, intensyvėjančio miesto gyvenimo aplinkoje susidarydavo didesnis gamybinių ir buitinių atliekų kiekis, o niekam nepriklausantis paupys tiko atsikratyti didėjantiems besikaupiančių atliekų kiekiams. Gana greitai protakos dauba buvo visiškai užpilta.
Gatvė tęsėsi tolyn link Vytauto bažnyčios, ribodama taisyklingai suplanuotus miesto kvartalus su sklypais. Ties 8 kvartalu ji nutrūksta, nors iki XVIII a. šį kvartalą kirto 5–6 m pločio gatvelė, dabartinės Santakos gatvės tęsinys, ėjusi pro Perkūno namą, pranciškonų vienuolyną link Nemuno.[8] Sluoksniai rodo, kad gatvelė jau funkcionavo dar iki apgyvendinant gretimus sklypus, t.y. nuo XV a. pradžios. Įvairūs radiniai iš čia ir gretimų kvartalų prie Nemuno liudija, kad būtent šioje vietoje miestas pradėjo bene ankstyviausiai kurtis. Sluoksniai ir radiniai siekia XIV amžių.[9] Tačiau pavieniai keramikos radiniai liudija apie tai, jog šioje vietoje žmonės kūrėsi jau nuo I tūkst. vidurio.
Vokės kampo kvartalai ir sklypai buvo apgyventi jau XV amžiuje. Daugelyje vietų aptinkami statybų pėdsakai (buvusios patalpų dangos – ąsla ar sudegę lentos), ankstyviausių medinių pastatų pėdsakai datuojami XV a. pradžia. Nuo XV a. antros pusės imti statyti mūriniai namai, labai sparčiai mediniai namai keičiami mūriniais pastatais nuo XVI a. pabaigos. Sklypai pasižymi taisyklingu užstatymu, sutvarkytais kiemais. Sklypuose pastatytuose namuose buvo gyvenama, giliau kiemuose bei įvairiausių konstrukcijų gamybiniuose pastatuose vyko amatininkiška veikla.[10]
Mindaugas Bertašius
[1] Sabakonienė, B. Kauno aikščių genezė ir raida. In Urbanistika ir rajoninis planavimas, Miesto kompozicija ir funkcinis organizavimas, [=Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai]. Vilnius: Mokslas, 1984, p. 112.
[2] Vaškelis, A. Respublikinės reikšmės architekt. paminklas. XVII amž. sandėlių kompleksas Muziejaus gt. 8/7; 9/9. Archeologiniai tyrimai. Ataskaita. Tomai I–III /1988 m./. Kaunas, 1989, LII B. 1579A.
[3] Vaškelis, A. Kauno senamiesčio 6 kvartalas. Pietrytinė dalis prie T. Daugirdo ir Prieplaukos gatvių. Archeologinių tyrimų ataskaita. Tomas I. Tyrimų ataskaita ir radinių piešiniai /1983-1984 m./. Kaunas, 1985, LII B. 1463.
[4] Žalnierius, A. Kauno senamiestis, T. Daugirdo g. archeologinių žvalgymų ataskaita. Kaunas, 2007, LII B. 4664.
[5] Vaškelis, A. Kauno senamiestis. 5 kvartalas. Inžinerinių žemės darbų archeologinė priežiūra /1985 m./. Kaunas, 1986, LII b. 1945.
[6] Žalnierius, A. Kauno senamiesčio 3 kv., sklypo Santakos g. nr. 14, 2006–2007 m. tyrinėjimų ataskaita, T. I. Kaunas, 2008, LII B. 4782.
[7] Ibid., p. 25.
[8] Bertašius, M. Kauno Jėzuitų vidurinės mokyklos (senamiesčio 8 kvartalo) archeologinių tyrimų ataskaita. Kaunas, 1996, LII B. 2530.
[9] Bertašius, M. Kauno senamiesčio kultūrinio sluoksnio AR 10 A,C, Aleksoto – Jėzuitų g. skvero archeologinių tyrinėjimų 1997 m. ataskaita. Kaunas, 1998, LII B. 2989.
[10] Bertašius, M. Dingęs miestas. Viduramžių Kaunas archeologinių tyrimų duomenimis. Kaunas: KTU, 2013.