Archeologiniai „Perkūno“ namo Kaune tyrimai

Neįprastos, grakščios ir puošnios pastato formos, senove dvelkiantis mūras ir paslaptinga praeitis jau ne pirmą šimtmetį žadina amžininkų nuostabą ir susidomėjimą.[1]  Perkūno namas yra vienas daugiausiai XVIII-XIX a. pieštų architektūros paminklų. Ypač domėtis šiuo viduramžių pastatu imta XIX a. pradžioje, kai istorikai romantikai paskelbė jį buvus pagonių dievaičio Perkūno šventykla. Tokią legendą įteigė 1818 m. pastate surasta bronzinė statulėlė, vėliau pradingusi iš mokslininkų akiračio (paskutinieji pėdsakai išnyksta Peterburge). Istorikas Teodoras Narbutas tvirtino, jog skulptūra vaizduoja pagonių dievą Perkūną, o pastate esą buvusi jo šventykla.[2] Tad namui ir prigijo Perkūno šventyklos vardas. Nors šiandien mes nežinome, kaip atrodė minėta Perkūno statulėlė, tačiau galima spėti, jog tai galėjo būti viduramžių laikotarpiui būdingos žvakidės kojelė ar jos dalis.

Vėliau Motiejus Valančius, rinkęs medžiagą apie Lietuvos bažnyčias, savo pastabose rašė, kad šiuose namuose, kurie „buvo laikomi dievaičio Perkūno bažnytėle“ jėzuitai 1643 m. įkūrė koplyčią.[3] Istorikas J. Oksas, remdamasis nauja istorine medžiaga, nurodo, jog jėzuitai koplyčią čia įkūrė tik 1670 m., perpirkę namą iš liuteronų bendruomenės.[4] Taip pat buvo manoma, jog Perkūno namas statytas Hanzos kontorai, o turtinga architektūra turėjusi simbolizuoti Hanzos sąjungos galybę, buvo nurodoma ir tiksli statybas data – XV a. vidurys.[5]

Apie 1985 metus, radus tuometiniame TSRS centriniame valstybiniame senųjų aktų archyve jėzuitų ordino valdų bylas, pavyko atkurti detalesnę pastato istorinę raidą. Archyve rastame lotyniškame akte rašoma, jog 1546 m. suolininkų teismo posėdyje, pirmininkaujant vaitui Jurgiui Pečiūgai, Steponas Dulkė už 150 lietuviškų kapų pardavė savo kampinį mūrinį namą Kaune, Šv. Mergelės Marijos gatvėje, šaliai Bernardo Bitnerio namo, tam pačiam asmeniui.[6] Tai ankstyviausia žinia apie namą. Ir joje kalbama apie privatų miestiečio gyvenamąjį namą. Ši bei kitos žinios apie savininką liudytų namą statytą ne vėliau nei XVI a. II ketvirtis.

Įvairiomis progomis pastato aplinkoje atlikti archeologiniai tyrimai liudytų, kad jis  statytas  XVI a. pradžioje. Tokį laikotarpį patvirtintų archeologinių tyrimų metu nustatyta kultūrinio sluoksnio struktūra bei būdingi radiniai.[7]  Kvartalo, kuriame stovi perkūno namas, istorija siekia XV a., kuomet Rotušės aikštės aplinka jau buvo išskirstyta kvartalais ir sklypais. Kvartalo planas necharakteringas – greta pagrindinių penkių į aikštę orientuotų sklypų atsiradęs atskiras Perkūno namo sklypas į gatvę. Analogiškai planuotas ir 12 kvartalas greta Rotušės aikštės. Greičiausiai tokiu planavimu (suformuojant po sklypą, nukreiptą link gatvės) siekta pagyvinti į miesto aikštę vedančių gatvelių užstatymą. Perkūno namo sklypą ribojančios tvoros pamatas prie gatvės datuotas XV amžiumi.[8] Naujausi tyrimai atskleidė, kad Perkūno namas jau turėjo stovėti XVI a. pradžioje, nes pamato duobė užpilta tik XV ir XVI a. sandūros laikotarpiui būdinga keramika.[9]

Pagrindinis gotikinio stiliaus gyvenamasis namas buvęs dviejų aukštų su rūsiu, dviem kapitalinėmis sienomis padalintas į tris dalis.[10] Greta pristatyta vienalaikė su Perkūno namu dalis – sandėlis, nugriautas dar XVIII a. Remiantis archeologiniais tyrimais manoma, kad į sandėlį buvo patenkama plačia laiptine tiesiog iš gatvės.[11] Visai nesenai paaiškėjo, kad nors vakariniame Perkūno namo fasade yra paliktos vietos sijinei perdangai, tačiau rūsys čia niekada nebuvo įrengtas.[12]

Pastato vidaus erdvės pasižymi originaliomis detalėmis. Šiame name iš architektūrinių detalių buvo restauruotas atviras židinys. Jis labai primena senosiose feodalų pilyse įrengtus atvirus židinius prie sienų. Jis skirtas tiek patalpai apšildyti, tiek maisto gaminimo reikmėms. Tam labai tiko šilumą ilgai palaikančios įkaitusios plytos ir molis. Tuo metu (XVI – XVII a.) buityje labai išplitusius trikojus indus buvo patogu sustatyti židinio kampuose, pagal reikalą paskleisti žarijų, įtaisyti kaitresnėje vietoje ar kitaip susitvarkyti.

XIX a. viduryje pastate veikė miesto teatras, kur vaidindavo įvairios gastroliuojančios trupės iš Vilniaus, Gardino ir kitų miestų, statytos ir operos.[13] XX a. 7 dešimtmetyje pagal architektės D. Zareckienės projektą pastatas restauruotas – nugriautas vakarinis XIX a. priestatas, atkurti gotikiniai fasadai, remiantis archeologiniais fragmentais sumūryta nauja pietinė lauko laiptinė. 

Perkūno namo aplinkoje aptiktas archeologiškai vertingas kultūrinis sluoksnis, teikiantis nemažai duomenų ankstyviausios miesto raidos etapui.[14] Daugiausia duomenų apie ankstyvąją miesto raidą XIV a. teikia 1994–1997 m. tyrinėta Perkūno namo aplinka, į pietus link Nemuno besitęsianti teritorija.[15] Nors sluoksnis šioje vietoje gerokai sužalotas klojant šilumines trasas, tačiau apatinė jo dalis išliko. Sluoksnių intensyvumas, struktūra, raida ir radiniai rodo čia buvus mediniais namais užstatytą gyvenvietę. Ankstyviausi pastatai datuojami bent XIV a. pradžia. Šis gyvenvietės sluoksnis išlikęs buvusių pastatų ir kiemų vietose, jame randama ryškių gyvenimo ženklų. Minėtą gyvenvietę apibūdinti padeda gana gausūs ir drauge charakteringi radiniai. Jie liudija, kad gyvenvietė buvo apstatyta iš rąstų suręstais mediniais namais.

Apie tokius pastatus byloja ant žemės atsispaudusios apie 0,25 m skersmens gulsčių rąstų žymės.[16] Greta jų įvairiose vietose aptikta buvusių židinių likučių – perdegusių ir nuo karščio suskilinėjusių akmenų, 0,6–1,3 m skersmens ugniaviečių su perdegusia žeme ir pelenais; jų pagrindą rodo moliu drėbti ugniaviečių kontūrai. Patalpų vietoje susidaręs pašlapusio juodžemio sluoksnis su degėsiais, supuvusios medienos likučiais, žuvų žvynais, kiaušinių lukštais ir paviršiuje įspaustais gyvulių kaulais, o vietomis matyti sudegusių medinių grindų ar molio ąslų pėdsakų. Tokie sluoksniai yra ploni, susidarę iš 4–5 paviršių, dengiančių vienas kitą ir rodančių, kad mediniai namai XIV bei XV a. sandūroje ir XV a. pradžioje buvo dažnai perstatomi.

Gyvenvietę datuoja ir ūkinę bei prekybinę jos reikšmę atskleidžia ne tik keramikos šukės, bet ir senųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės monetų radimvietė.[17] Sluoksnio, kuriame surastos monetos, datavimą patvirtina ir arbaleto strėlgaliai. Vienas jų siejamas su Naujojo Kauno pilies 1367–1369 metų puolimais.[18] Regis, nuo gyvenvietės įsikūrimo gyventojai puoselėjo kalvystės amatą, liejo geležį ir spalvotuosius metalus. Tą liudija XIV ir XV a. sandūros sluoksniuose rasti metalo šlako gabalai, įvairiausių geležinių dirbinių fragmentai. Taip pat čia padirbtas kaulas.

Mindaugas Bertašius