Tai ilgiausia ir seniausia Senamiesčio gatvė, istoriniuose dokumentuose ji vadinama Didžiąja Vilniaus gatve.[1] Nagrinėjant gatvėje susidariusį sluoksnį galima bene išsamiausiai rekonstruoti miesto gatvių raidą. Per daugelį šimtmečių Vilniaus gatvės vieta nekito, tad sluoksnyje atsispindi, kaip intensyviai ji buvo naudojama, kaip tvarkoma. Gatvės trasa kerta didelę Senamiesčio dalį, pirminis reljefas nebuvo visiškai lygus[2], tad turime duomenų apie išlyginamąjį sluoksnį ir gatvės dangos tvirtinimo etapus.
Archeologiniai sluoksnio tyrimai atskleidė, kad Vilniaus gatvė yra viena seniausių Kauno senamiestyje ir pradėjo formuotis XIV a. kaip kelias į pilį. Ankstyviausių radinių, datuojamų XV a., jau randama ne tiesiai virš įžemio, bet virš susiformavusio gatvės sluoksnio.[3] Iš pradžių gatvės plotis siekė 6–7 m, vėliau ji išplatinta beveik iki dabartinio matmens. Gatvė buvo tvarkoma kai kur užpilant smėlio ar žvyro, šie darbai vyko jau nuo XV amžiaus. Vėliau pilant gruntą ji kartu buvo ir platinama.
Atkarpai tarp M. Daukšos ir A. Mapu gatvių skirta ypač daug dėmesio – čia buvo žemesnė ir drėgnesnė vieta, tad reikėjo nuolat tvirtinti paviršių. Artėdama prie M. Daukšos gatvės, Vilniaus gatvės trasa kirto griovį ir čia pirminis jos paviršius buvo žemesnis bent trimis metrais. Ankstyviausiu laikotarpiu čia, matyt, būta tilto per užmirkusią daubą ar upelį, tekantį į Nemuną. Vėliau, palaipsniui užverčiant daubą, vanduo kaupėsi, jo lygis aukštėjo ir ši dalis užpelkėjo. Iš pradžių į daubą buvo verčiami žabai sumaišyti su žvyru, skiedros (tuo pačiu liudijančios apie greta gatvės vykusias statybas), o vėliau imtos kloti lentos ir specialiai paruošti tašai. Šioje dalyje atrasti bent keturi sudėtingų medinių klojinių paviršiai – išgrįsta važiuojamoji gatvės dalis ir įrengti šaligatviai.
Apskritai gatvėje fiksuota iki septynių skirtingų laikotarpių paviršių, tiek kvartų tvarkyta gatvės danga. Tokia kokybiškai įrengta gatvė, kurios važiuojamoji dalis klota rąstais, o krašte įrengtas apie 4 m pločio lentinis šaligatvis, siejama su XVI a. antrąja puse – XVII a., miesto klestėjimo laikotarpiu. Mediniai grindiniai įrengti ir tolyn link miesto vartų, jie tęsėsi ne trumpesnę nei 80 metrų atkarpą.
Įrengiant gatvės dangos klojinius, kuo aukščiau, tuo klojinys buvo daromas tvirtesnis. Apačioje dar buvo klojamos storos (3,5–6,8 cm storio) lentos, paprastai storesnės dėtos važiuojamoje dalyje. Vėliau jau ant skersinių 0,2–0,25 m storio rastų arba ir be jų vėl klotas lentų grindinys. Prie rąstų lentos pritvirtintos mediniais kaiščiais. Taip kruopščiai komponuojant rastus ir lentas buvo įrengti trys grindiniai vienas virš kito. Viršuje juos dengė dar du rąstų klojiniai (gulintys 1–1,6 m gylyje nuo dabartinio paviršiaus). Jų konstrukcija panaši į giliau įrengtų grindinių: pirmiausia sukloti apie 0,2 m storio skersiniai gatvės klojiniai, ant jų pritvirtintas išilginis tokių pačių rąstų klojinys, tada jau įrengtas ištisinis plonesnių (0,1 m storio, o kitame sluoksnyje ir 0,2-0,3 m storio) skersai klotų tašytų rąstų grindinys.
Rytinė Vilniaus gatvės dalis ties dabartine Birštono gatve taip pat kirto nežymią drėgnesnę daubą (1–1,5 m giliau nei gretimas paviršius). Tolesnis jos tęsinys – Nemuno gatvė – papildo miesto raidos duomenis. Nemuno gatvė formavosi palyginti lygioje vietovėje. Nuo pat pradžių, t.y. XV a., ji buvo plati (iki 10 m pločio) ir labiau panėšėjo į priemiesčio kelią. Tiek iš istorinių žinių (dokumentuose ji minima kaip Didžioji, Didžioji Skavuose), tiek iš archeologinių duomenų sprendžiant apie gretimų kvartalų apgyvendinimą, gatvė turėjo egzistuoti jau nuo XV amžiaus.[4] Tai vienas senojo kelio į Vilnių tęsinys; kita kelio trasa Totorių kampą supo iš šiaurės pusės, pro Šv. Gertrūdos bažnyčią. Besiformuojančios gatvės sluoksnyje randame smulkių įspaustų ir įtryptų žvyro akmenukų, sudarančių lyg atskirą tvirtą gatvės paviršių. Taip pat jame gausu gyvulių kaulų, pasitaiko pavienių griuvenų. Tokie radiniai rodo buitinę veiklą gatvę supančiuose kvartaluose (kaulai) ir mūro pastatų stoką (retos griuvenos).
Mindaugas Bertašius
[1] Sabakonienė, B. Kauno senamiesčio gatvėvardžiai XVI-XX a. Architektūros paminklai, T. VI. Vilnius: Mokslas, 1980, p. 43–49.
[2] Bertašius, M. Dingęs miestas. Viduramžių Kaunas archeologinių tyrimų duomenimis. Kaunas: KTU, 2013.
[3] Juchnevičius A., Bertašius M. Kauno senamiestis. Vilniaus gatvė. Archeologinės inžinerinių žemės darbų priežiūros ataskaita /1982-1983 m./. Kaunas, 1985, LII B. 1471.
[4] Bertašius, M. Kauno senamiestis. Nemuno gatvės inžinerinių žemės darbų archeologinės priežiūros ataskaita /1987 m./. Kaunas, 1988, LII B. 1338.