Senasis Kauno uostas

Komunikacija upėmis tuo metu laikyta svarbiausia, tad viduramžių miesto gyvenimą stipriai įtakojo uostas ir jo teikiamos galimybės. Buvusio uosto pėdsakai senojo miesto dalyje aptinkami visa Nemuno pakrante. Reikia manyti, jog netoli uosto, gal būt prie Vytauto bažnyčios, turėjo būti ankstyvoji muitinė. Taip pat gali būti, kad Neries upėje buvusi negili įlanka buvo pritaikyta lokaliam uostui.

Upe atkeliavę naujieji atvykėliai kūrėsi mieste palikdami specifiniais bruožais išsiskiriančios keramikos radimvietes.[1] Tad gausūs tokios keramikos telkiniai suplanuoto miesto teritorijoje atskleidžia naujų atvykėlių, atnešusių ir diegusių šią puodų gamybos techniką, įsikūrimo vietas. Jos daug randama pietiniame miesto pakraštyje, kvartaluose prie Nemuno pakrantės, – nuo vakariniame kampe veikusio ankstyvojo uosto prieigų (4 kvartalas) iki kapinių, buvusių prie Vytauto bažnyčios, aplinkos (8 kvartalas, Aleksoto tilto prieigos). Neabejotina, kad bent iš pradžių šios keramikos gamintojai ir pagrindiniai vartotojai buvo atvykėliai.

Nemuno vagos ypatybės būtent ties Kauno senamiesčiu (netoliese santakos su Nerimi) leido šioje vietoje keisti laivų judėjimo kryptį, didesnieji laivai tik nuo Kauno galėjo plaukti žemyn.[2] Matyt, upės vagai artėjant prie kairio kranto ir tuo metu dar egzistuojant vėliau užakusiai protakai Santakoje, už bernardinų valdos, ties Senamiesčio vakarine dalimi susidarė palankios sąlygos laivams manevruoti. Tad šioje vietoje buvo palankiausia kurti uostą. Tą iš dalies liudija Senamiesčio 4 kvartalo radiniai. Čia būta įlankos ir tyrimų metu aptikta sutvirtintos krantinės pėdsakų.[3] Akivaizdu, kad link Nemuno pirminis paviršius šioje Senamiesčio pakrantėje stipriai žemėja, o ties buvusiu krantu gana staigiai smukteli dar porą metrų, susidaro nedidelė įlanka. Šioje vietoje greičiausiai, būta uosto.

Šią prielaidą patvirtina pakrantėje aptinkami akmens ir rastų grindiniai – matyt, čia buvęs grįstas kelias. Nemuno krantinė buvo sutvirtinta mediniais poliais, o jos pakraščiu, atrodo, ėjo akmenimis grįsta gatvė, atrasta tyrimų metu.[4] Gatvės grindinys buvo per 3,5 m pločio, kokybiškai įrengtas iš stambokų akmenų (apie 24 m abs. aukštyje), su vandens surinkimo grioveliu, kuris įtaisytas ypač profesionaliai. Bet, regis, tai ne pirmas krantinės paviršiaus tvirtinimas: dar bent 1 m giliau rasti iš kartelių daryti klojiniai. Tad galima manyti šioje vietoje buvus ankstyviausią miesto uostą, kelis kartus tvarkytą ir atnaujintą. Visi minėti įrenginiai skirtini ankstyvajam XV a. uostui.

Seniausių žmonių veiklos pėdsakų kaip tik rasta aptartoje vietoje, pietinėje 4 kvartalo dalyje, buvusioje Nemuno pakrantėje. Čia po 3–4 m storio sluoksniu aptikta XIV a. antrosios pusės – XV a. sudegusių medinių pastatų likučių. Tai patvirtina, jog veikiausiai šioje vietoje buvo seniausioji miesto uosto dalis, tačiau palaipsniui, gal jau nuo XV a. pabaigos, ji buvo užnešama smėliu, drėgname paviršiuje gausiai verčiamos šakos ir žabai siekiant suformuoti tinkamesnį naudoti paviršių. Prie buvusios uosto gatvelės stovėjo mediniai namai ir tik XVII a., vėlesniame statybų etape, prie dviejų pastatų buvo pristatyti mūriniai cilindriniu skliautu perdengti priestatai su rūsiais – mūriniai svirnai su laiptinėmis.[5] Bet ir šie ilgai nestovėjo, nes, sprendžiant iš jų užpile aptinkamų radinių, XVII a. antroje pusėje, po karo su Maskva, minėti rūsiai užversti. Ties uostu, buvusiu greta 4 kvartalo, nerasta taisyklingo posesijinio užstatymo pėdsakų, o pastatai ir ūkiniai įrenginiai telkėsi prie anksčiau krantinę formavusios gatvelės.

Matyt, uostas buvo plečiamas visa pakrante link Vytauto bažnyčios, galbūt ir aukštyn už jos. Jokių archeologinių duomenų neturime, nes XIX a. viduryje įrengiant krantinę ankstesni sluoksniai užpilti ir sunaikinti. Tačiau XVI a. antrosios pusės – XVII a. laikotarpio tyrimų medžiaga, urbanistinis miesto vaizdas liudija, jog uostas užėmė visą upės pakrantę pietiniame miesto pakraštyje. Matyt, jau net nuo XIV a. pabaigos, ši upės pakrantės dalis galėjo būti naudojama uosto ir laivų aptarnavimo reikmėms. Dėmesį patraukė kelių (5) laivo kniedžių radimvietė prie Perkūno namo.[6] Bent dalis jų buvo naudojama laivuose, tad galbūt šioje miesto dalyje, Nemuno pakrantėje, XV a. laivai buvo remontuojami, keičiamos susidėvėjusios jų dalys. Tačiau neturime jokių duomenų apie šioje vietoje statomus laivus. Tam neprieštarauja ir kiti vietovėje randami gamybinės veiklos pėdsakai.

Apie 1600 m. daryta T. Makowskio graviūra vaizduoja Kauną, kurio prieigose uostas lankomas įvairių laivų. Olausas Magnusas (Olaus Magnus) 1539 m. parengtame žemėlapyje surado priemonių vandens trasos išskirtinumui pažymėti.[7] Nemuno ir Neries santaką jis iliustravo trijų laivų, pakrautų prekių, piešiniais. Istoriniuose šaltiniuose vis užsimenama, kad XVI–XVII a. Nemuno krantas ties miestu buvo sutvirtintas įrengiant krantinę.[8] Krantinė (Bollwerk) apsaugojo pakrantę nuo srovės ir leido dideliems upių laivams – vytinėms – priplaukti prie pat kranto, kuris buvo sutvirtintas sukaltais poliais ir tarp jų įtvirtintomis skersinėmis storlentėmis. Tai matyti ir T. Makowskio miesto panoramoje.

Miesto planavimo schema ir užstatymo pėdsakai kvartaluose prie Nemuno atskleidžia pietinės Senamiesčio dalies prie uosto reikšmę miestui.[9] Čia ryškiausiai matyti posesijinė kvartalų struktūra, ypač gausu išlikusių mūrinių pastatų detalių. Prie senojo uosto buvusi miesto dalis augo labai sparčiai, sklypų užstatymas pasižymėjo gana standartizuota statyba. Kaip liudija archeologiniai tyrimai, dalis gatvių prie Nemuno, buvusio uosto rajone, taip pat sunyko ir vėliau palaipsniui buvo užpiltos buitinėmis atliekomis, gal iš dalies nuplautos upės.

Žvelgiant į viduramžių miesto viešąsias erdves, labai savitai atsiskleidžia toliau į rytus suformuotų 14 ir 15 kvartalų tyrimų medžiaga – tai vadinamasis Napoleono namas ir gretimi pastatai puošniais frontonais, atgręžti upės pusėn. Toks reiškinys rodo upės, kaip pagrindinės transporto ir komunikavimo arterijos, svarbą miesto vaizdui, įgalina upę ir uostą matyti kaip esmines viešąsias miesto erdves.

Mindaugas Bertašius