„Hanzos“ sandėliai

Kaunas – vienintelis tiesiogiai su Hanzos sąjunga susijęs Lietuvos miestas. Valdant Kazimierui Jogailaičiui Kaune susiformuoja Hanzos miestų pirklių kontora, turėjusi teisę Kaune laikyti sandėlius, iš 1470 m. išlikę kontoros statutai.[1] Kontoros veikla apibrėžiama 1440–1536 m. (maždaug šimtmetį) laikotarpiu. Šios sąjungos veiklos politinės ir kultūrinės civilizacijos simboliais yra įspūdingi buvę prekių sandėliai, vadinamieji „Hanzos sandėliai“, išsidėstę Muziejaus ir Santakos gatvių kampuose, abipus Muziejaus gatvės, atgręžti į ją galiniais fasadais.

Kažin, ar Šiaurės Europoje rasime daug žemyninių nuo jūros nutolusių miestų su tokia ryškia kultūrine atmintimi kaip upių ir jūrų prekybos sandėliai, pasižymintys įstabiu kultūrinės ir emocinės atminties krūviu (nuo XIX a. vidurio sandėliai fiksuojami daugelyje miesto fotografijų). Tai viena iš kelių miesto istorijai svarbių atminties „gairių“, tad ne tiek svarbu, kad vienas jų – tik XIX a. vidurio statinys, o ne tikrosios Hanzos reliktas. Pastatų vertė ne tiek laikmetyje, kiek kultūrinės atminties išsaugojime, ženklų simbolikos išryškinime, istorinės tradicijos žadinime. Tai vienas iš retų dar išlikusių upių ir jūrų miesto, laivybos, uosto, prekybos, žuvėdrų klegesio ir dervuotų lynų kvapo, traukiamų inkarų traškesio, duslaus laivo borto dunksėjimo simbolių. 

Dar XIX a. didesniojo sandėlio sklype buvo vien mediniai statiniai. 1854 m., sklypo savininko turtingo pirklio Samuelio Gotkevičiaus iniciatyva, pastatytas didelis, trijų aukštų, mūrinis svirnas, išlikęs iki šiol. Tačiau priešingoje gatvės pusėje stovinčio mažesniojo sandėlio istorija gerokai sudėtingesnė. Jis stovi prie Nemuno, Bernardinų skersgatviu ir Muziejaus gatve ribojamo 5 kvartalo kampe. Kaip ir aplinkiniuose sklypuose, čia aptinkama gana ankstyvo miestietiško gyvenimo ženklų.[2] Visa šio kvartalo teritorija apgyventa XV a., o prieš tai čia jau buvo dirbama žemė. Šių laikų statybų pėdsakus atskleidžia aslos ir degusių medinių grindų pėdsakai. Arčiau Santakos gatvės surastas medinio pastato, datuojamo XV a., pamatas, o dalyje namo buvo įrengtas rūsys (ar pusrūsis) su medinėmis sienomis. Tam buvo parengta 1,8 m gylio duobė, kurios sienelės ir grindys išklotos 3,4-4 cm storio lentomis. Sprendžiant iš radinių, pirmame pastato aukšte stovėjo puodyninių koklių krosnis, nes koklių duženos išmėtytos rūsio užvertime.

Pastatas statytas virš įžemio susiklosčius dar labai nežymiam sluoksniui, pradiniame miesto raidos etape. Toks pastatas primena ankstyviausius medinius Kauno namus su įgilintais pusrūsiais, kurių rasta Vilniaus gatvėje ir Rotušės aikštėje. Vienalaikiškumą ir  panašią funkciją patvirtina labai panašūs radiniai ir sluoksnio struktūra kaip Vilniaus g. 10 radimvietėje. Visa apatinė pusrūsio dalis užversta molio ir degusio molio gabalais su sudegusio medžio atspaudais bei likučiais. Pastatas, matyt, stovėjo prie gatvės, tačiau ne kampiniame sklype, o gretimame. Anksti atsirado ir mūrinių pastatų. Archeologinių tyrimų metu paaiškėjo, kad šis mažesnis sandėlis buvo sudarytas iš dviejų dalių.[3] Vakarinė jo dalis statyta greičiausiai dar XV a. viduryje, o priekinė rytinė dalis su puošnesniu fasadu – XVI a. pirmojoje pusėje. Daug vėliau pastatas perstatinėtas, apgriautas karo metu, o XIX a. pritaikytas sandėliui. Tačiau jo sienose išlikę daug ankstyvojo mūrinio pastato gotikos epochai būdingų detalių.

Apie ankstyvą mūro namų statybą šioje vietoje liudija archeologinio sluoksnio bruožai. Tiriant 5 kvartalo teritoriją Nemuno pakrantėje pastebėta, kad XIV ir XV a. sandūroje šioje vietoje formavosi dirbamos žemės sluoksnis, tačiau į jį įsimaišė ir smulkių plytų gabalėlių, o tai liudija, jog netoliese pradėtos mūro pastatų statybos.[4] Veikiausiai kalba ir eitų apie Santakos ir Muziejaus gatvių kampe stovėjusį jau minėtą mūrinį gyvenamąjį pastatą, galbūt vieną iš kelių ankstyviausių mūrinių gyvenamųjų namų Kaune.

Vakarinė Santakos gatvės dalis XVII a. pradžioje vadinama skersgatviu, ėjusiu iš Vokiečių Kampo gatvės link Gojaus, buvusio Santakos slėnyje.[5] Gatvės sluoksnis ryškus ties 5 kvartale išlikusiu senuoju gotikiniu namu. Kadangi pilta smėlio, žvyro ir šie sluoksniai suspausti, matyti, kad nuo XV a. buvo stengiamasi gatvės dangą palaikyti tinkamą pėstiesiems ir transportui. Tai liudija egzistavus būtinybę užtikrinti gerą susisiekimą šioje vietoje. Šį faktą galima sieti su netoliese buvusio uosto veikla. Greta į pietų pusę prie kampinio namo, kuris gerokai vėliau tapo vienu iš „Hanzos“ sandėlių, archeologiniai tyrimai atskleidė mūrinio pastato fragmentus.[6] Išlikę šio sklypo namo užversti rūsiai, tvarkingi kiemo grindiniai. Pagrindinis pastatas su dideliu rūsiu datuotas XV-XVI a. sandūros laikotarpiu.

Detalesnių istorinių žinių apie sandėlio pastatą nerasta, iš 1667 m. pardavimo akto matyti, kad (Jono Panonijaus) našlė parduoda per karą priešų maskolių sugriautą mūrinį namą su sklypu ir daržu.[7] Kitas nekilnojamojo turto akto pavyzdys apie šią vietą iš 1673 m. atskleidžia pastatų būklę po karo, jame nurodoma: perleidžiame mūsų tėvų mūrinį namą priešų maskolių nuniokotą ir beveik visiškai sugriautą taip smarkiai, kad vien kai kurios mūrinės pastato sienos pasilikę ir juo toliau tuo labiau griūva.[8] Šios lakoniškos žinutės vaizdžiai ir drastiškai perteikia tragišką miesto vaizdą po karo su Maskva, XVII a. pabaigoje ir XVIII amžiuje. 

Gerokai mažiau tyrimų duomenų turime apie didesnįjį sandėlį. Šiame kvartale užstatymas pradėjo formuotis XV a., intensyviausiai augo XVI–XVII a., o XVII a. viduryje, karo su Maskva metu (1655–1660), natūralus sluoksnių formavimasis buvo nutrauktas. Vėlyvi sluoksniai tarsi užkonservavo iki 1655 m. buvusį sklypų suplanavimą, užstatymą. Išplanuotas ir sudalytas taisyklingais sklypais, šis kvartalas bei jo šiaurės vakarinė dalis buvo labai tankiai užstatyta. Remiantis negausiais istoriniais duomenimis, 1607 m. kvartalo šiaurės vakarų kampe, prie dabartinės Muziejaus gatvės, gretimose trijose tirtose posesijose stovėjo trys skirtingo dydžio (dideli ir mažesnis) mūro namai. Bet jau 1692 m., po karo su Maskva, kalbama apie ištisą didelį tuščią sklypą ir griuvėsius [[9]]. Taip pat minimi šiuose sklypuose buvę du svirnai ir bravoras, bet archeologinių tyrimų metu jų rasti nepavyko, nes dabar tai užstatytos ir vėlyvų perkasimų sunaikintos sklypų dalys. Apibūdinimas liudija, kad gyvenamųjų bei ūkinių pastatų padėtis čia buvo labai panaši į kitų šio kvartalo sklypų. Po karo su Maskva sandėlio vietoje XVIII a. minimi griuvėsiai, o XIX a. pradžioje tuščias sklypas. Toks jis išbuvo iki XIX a. viduryje pastatant didįjį sandėlį – tuomet tai būta didžiulio svirno.

Mindaugas Bertašius