Anksčiausiai apie miesto gynybinę sieną rašė A. Raulinaitis (1964 m.), tuomet teigęs, jog buvę net trys mūrinės gynybinės sienos statybos etapai. Vėliau pateikta daugiau jau atliktais architektūros ir archeologijos tyrimais argumentuota D. Zareckienės nuomonė.[1] Kauno gynybinės sienos kompleksą sudarė mūrinės ir medinės aptvarinės sienos, mūriniai bokštai sienos posūkiuose bei žemės pylimai su grioviais. Siena XVII a. pradžioje ar I pusėje įrenginėta keliais etapais. Greičiausiai, siena tarp Totorių ir Neries vartų nebuvo įrengta, nes Antakalnio (arba Ąžuolų) kalnas su daugeliu raguvų buvo natūrali gamtinė kliūtis.[2] Tyrimai prie miesto sienos atlikti keletą kartų. Ankstyviausi yra 1965 m. daryti gretimo 177 kvartalo (su buvusiomis miesto kapinėmis, o dabar miesto sodu) tyrimai, atlikti rengiant miesto sienos bokšto konservavimo projektą. Papildomų duomenų gauta atliekant 1982 m. tyrimus prie Muzikinio teatro.[3]
Istoriniuose šaltiniuose Kauno miesto siena minima 1666 m. Kad ji buvo statoma, matyti iš 1668 m. potvarkių, kuriais muitų ir mokesčių lėšos buvo skiriamos miesto sienai.[4] Istoriniuose planuose XVIII a. pab. vaizduojama Kauno miesto siena su įtvirtinimais. Ji supa miestą iš rytų pusės, sienoje įrengti dveji (Vilniaus ir Totorių) vartai ir du bokštai, Antakalnio kalne ir jo prieigose įrengti žemių įtvirtinimai. Detaliausiai ji atvaizduota 1774 m. plane.[5] Čia pateiktas ir gynybinio pylimo su grioviu profilis. Sudėtinę miesto įtvirtinimų dalų sudarę žemių pylimai ėjo nuo Nemuno pakrantės iki Antakalnio reduto. Bastionai buvo supilti Totorių gatvės gale, prie Totorių vartų ir prie dvigubo reduto pietinio šono.[6] Redanai buvo išdėstyti tarp bastionų, nedidelės baterijos įrengtos Nemuno pakrantėse ties 6 kvartalu (tarp Muziejaus ir Daugirdo g.), ties 18 kv. (tarp Daukšos ir L. Zamenhofo g.) bei 22 kv. (tarp Palangos ir Birštono g.), taip pat ties Vilniaus vartais. Deja, tyrimai neaprėpė šių vietų ir tikslesnių duomenų neturime.
Prie svarbiausių miesto kelių buvo statomi vartų bokštai. 1607 m. paminėti miesto vartai stovėję prie Neries upės, kelyje į Ukmergės, Skarulių pusę. Jie vadinti Neries (Vilijska) vartais, o kiek vėliau jau Panerių arba Raginės (nuo priemiesčio pavadinimo) vartais. Prie kelio į Vilnių stovėjo Vilniaus ir Totorių vartai (minima, jog abu vartų bokštai stovėję Skavuose, – tai miesto žemė iki Girstupio upelio). 1666 m. minimas miesto bokštas priešais Totorių gatvę. Manoma, jog tai iki dabar tebestovintis bokštas. XVII a. be mūrinių įtvirtinimų, miesto gynybinės sistemos dalį sudarė ir žemių įtvirtinimai – pylimai. Pirmą kartą pylimas (vallum Civitatis) paminėtas 1623 m. prie Nemuno, Puodžių g. rajone.[7] Panašiu metu, 1625 m. pylimas nurodytas ir prie Totorių gatvės. 1636 m. aprašant sklypų ribas 6 kvartale (Vokiečių kampe) tarp dabartinių T. Daugirdo ir Muziejaus g., buvo dar kartą paminėtas miesto pylimas prie Nemuno. Kalbant apie sklypą, ten rašoma, jog jis esąs „prie paties kranto arba miesto pylimo.[8] Apie pylimų formą nežinoma, tačiau 1629 m. akte minimas daržas prie miesto pylimo gynybinio griovio (fossam valli). Iš šios informacijos galima spręsti, kad jau XVII a. pradžioje kai kurios miesto dalys buvo įtvirtintos pylimais ir grioviais, o svarbiausiuose keliuose iš miesto buvo pastatyti vartai. Nors nėra žinių apie įtvirtinimų visumą, tačiau vertinant tai, jog Antakalnio kalnas dominavo mieste ir buvo svarbi gynybai vieta, čia taip pat galėjo būti įrengti įtvirtinimai. Remiantis istorinių tyrimų duomenimis – sklypo pardavimo aktais – teigiama, kad mūrinė miesto siena statyta 1610 – 1624 m. laikotarpyje[9]. Iki pastatant gynybinę miesto sieną toje vietoje jau buvo susidaręs iki 0,4 m storio daržams būdingas sluoksnis[10].
Manoma, kad siena tvarkyta ir po karo su Maskva. Po karų nusilpus LDK, jos teritoriją karo veiksmams naudojo kiti. Gali būti, jog 1701 m. Kauną užėmusios Švedijos kariuomenės įgula ėmėsi tvirtinti Antakalnio įtvirtinimus, įrengdama čia redutą. Šis redutas artilerijos ugnimi dengė visus miesto statinius ir upių slėnius. Vėliau šis įtvirtinimas vadintas „Karolio XII laikų fortu“ ar „švedų šancu“. XVIII a. pabaigoje įtvirtinimus ėmėsi tvarkyti Rusijos kariuomenės įgula. Šio laikotarpio įtvirtinimai rekonstruojami pagal 1774 m. planą.
Archeologiniai tyrimai atskleidė, kad bokšto, gynybinės sienos ir vartų pamatas yra vienalaikis[11]. Pamatai buvo įleisti tik iki 0,8-0,9 m gylio nuo tuometinio paviršiaus, o šiuo metu akmenų pamatas iškyla žemės paviršiuje. Bokšto sienų storis 0,84 m, viršuje 0,7 m. Gynybinės sienos pamatams buvo iškasta 1,2-1,3 m pločio ir iki 0,7 m gylio tranšėja, pamatai kloti tiesiog tranšėjoje. Ant pamatų stovi 0,85-0,89 m storio gynybinė siena, mūryta iš plytų. Plytos nevienodo dydžio, su išilginėmis braukomis šonuose. Buvusį sienos aukštį nustatė architektūros tyrimus atlikusi D.Zareckienė, nurodžiusi 49 plytų eiles, arba apie 5,3 m skaičiuojant nuo pamato dalies. Tiriant mūrą, nerasta galerijos pėdsakų. Archeologinių tyrimų metu nustatytas Totorių vartų pamato dydis, tai 6,08 m pločio ir iki 4,8 m ilgio keturkampio plano pamatas. Vartų pravažiavimas buvo 2,76 m pločio, o sienos iki 1,5 m storio. Iš pamatų dydžio ir įgilinimo galima spėti, jog būta ne žemesnio kaip 2-3 aukštų bokšto, kuris dengtas plokštinėmis čerpėmis – aplink bokštą rasta daug jų gabalų. Vartų bokštas statytas tuo pačiu metu kaip ir kitos gynybinės sienos dalys, o nugriautas apie 1774-1795 m.
Apibendrinus archeologinių tyrimų duomenis manoma, kad sienos statybos darbai pradėti anksčiau kaip XVII a. viduryje[12]. Jos atsiradimą paaiškina 1625 m. Kauno miestiečių prašymas etmonui kunigaikščiui Kristupui Radvilai. Miestiečiai skundėsi, kad negali susitaikyti su tuo, jog vietiniai plėšikai, susirinkę dideliame skaičiuje, pastoviai užpuldinėja Kauną, darydami net miesto antpuolius[13]. Nesiėmus priemonių, miestas esą bus išplėštas ir ištuštintas. Iš senųjų planų aiškėja, jog sienos mūrytos tose vietose, kurios šliejosi prie miestiečių gyvenamųjų kvartalų. Ten, kur plytėjo daržai, siena nebuvo pastatyta. Lyginant su gyvenamųjų pastatų sienų ir pamatų mūru, gynybinė siena buvo palyginti silpna ir didesnės reikšmės miesto gynybai kažin ar galėjo turėti. Nėra jokių duomenų apie buvusio pylimo formą. Gal būt jis buvo panašus į pylimus, kuriais XVI a. buvo apvestas Gdanskas, tokiu atveju pylimas kilo iš karto nuo vandens virš krantinės polių[14]. Tačiau jį įrengiant turėjo būti atsižvelgta į galimybes iškrauti prekes iš laivų.
Mindaugas Bertašius
[1] Lietuvos architektūros istorija, 1987, t. 1, Vilnius: Mokslas, p. 218.
[2] Vaškelis, A. Kauno miesto gynybinės sienos tyrimai. Architektūros paminklai, 1988, t. 11, Vilnius: Mokslas, p. 3.
[3] Zareckienė, D., Raulinaitis, A. Architektūros paminklas Kauno III-oji gynybinė siena ir bokštas. Paminklo ir apsauginės zonos istoriniai-architektūriniai tyrimai, projektiniai pasiūlymai. Kaunas: PRPI; Balčiūnas, D. Kauno senamiestis. Archeologinė žemės darbų priežiūra 177 kvartale. Tyrimų ataskaita, Kaunas: PRPI.
[4] Lietuvos, op. cit., p. 321, nuor. 380.
[5] Vaškelis, A. 1988, op. cit., p. 6.
[6] Ibid. p. 3, nuor. 29.
[7] Ibid. p. 3, nuor. 36.
[8] Oksas, J. Kauno senamiesčio 6 kvartalo istoriniai tyrimai, 1983, Kaunas: PKI, KPD F5-1-3281.
[9] Oksas, J. Nuo pirmųjų Kauno miesto sienų iki XIX amžiaus gynybinių įrenginių. Architektūros paminklai, 1989, t. 12, Vilnius: Mokslas, p. 5.
[10] Vaškelis, A., Balčiūnas, D. Kauno Naujamiestis. 177 kvartalas sklypas Laisvės al. Nr. 93. 1997 m. žvalgomųjų archeologinių tyrimų ataskaita, 1998, Kaunas: PRPI, LII B. 2992.
[11] Vaškelis, A. Kauno senamiestis. 177 kv. Kauno miesto gynybinė siena. Archeologinių tyrimų ataskaita, 1980, Kaunas: PRPI, LII B. 900.
[12] Vaškelis, A., 1988, op. cit., p. 10.
[13] Oksas, J., 1983, op. cit., p. 11.
[14] Ibid. p.12.