Kvartale 1984-1985 m. buvo atliekami žvalgomieji archeologiniai tyrimai, tad jų rezultatai svarbūs ir visai viduramžių miesto istorijai.[1] Tai vienas iš kvartalų, kur galima tiksliau atkurti sklypų struktūrą, nes kitur tai padaryti gana sudėtinga. Posesijų plotį atskleidė statinių likučiai ir pamatų pėdsakai sluoksnyje. Posesijinę struktūrą patvirtina ir išraiškingi XVII a. šio kvartalo pastatų frontonai, nukreipti upės pusėn (tuo pačiu ir į sklypo vidurį). Čia būta šešių atskirų skirtingo dydžio miestiečių valdų.
Pagrindinėje šiaurinėje kvartalo dalyje fiksuota intensyvios žmonių veiklos pėdsakų. Augant miestui, XV a. – XVI a. pirmojoje pusėje šis kvartalas buvo užstatytas tik mediniais pastatais, tokie pastatai statyti iki XVII a. Tą liudija daug plonų skirtingu metu susidariusių paviršių, akmenų bei grindų plytelių grindinių, gausu degėsių sluoksnių nuo gaisrų. Toks sluoksnis klostosi daug kartų degusių medinių pastatų vietose. Gyvenami mediniai namai stovėjo prie gatvės, o sklypų galuose būta ūkinės paskirties pastatėlių ir miestiečių daržų. Tokią išvadą patvirtina ir faktas, kad čia rastos vos kelios plytų bei čerpių nuolaužos.
Duomenis papildo ankstyvųjų pastatų grindų pėdsakai – dauguma šių statinių turėjo tašytų lentų grindis. Naudotos gana plačios, storos rūpestingai tašytos lentos. Kartais po jomis randamas molio (šlyno) sluoksnis, turėjęs sulaikyti drėgmės skverbimąsi iš po grindų. Pietinėje ir rytinėje kvartalo dalyse virš pirminio paviršiaus vyrauja pilko juodžemio sluoksniai, atrasta keletas atliekų duobių. Tad kvartalo užstatymo struktūra nusistovėjo apie XV a. antrąją pusę, iki XVI a. vidurio ar antrosios pusės prie dabartinės Muitinės gatvės buvo medinis užstatymas, o toliau – nedidelį daržiukai ir ūkiniai kiemai su pašiūrėmis (pavyzdžiui, pagilinimas su juodžemiu, skiedromis yra būdingas tokio statinio ir dailidės dirbtuvių pavyzdys).
Šiuo metu išlikęs mūrinis kvartalo užstatymas susiformavo XVII a. pradžioje, kuomet medinius gyvenamuosius namus, stovėjusius prie gatvės, XVII a. pirmojoje pusėje pakeitė dviaukščiai mūro namai. Pastatai iškilo jau susiklosčius apie 0,6–0,8 m storio sluoksniui. Matyt, XVI a. pabaigoje, buvo pastatyti pirmieji mūriniai namai sklypų gilumoje toliau nuo gatvės – mūriniai svirnai su rūsiais.[2] Pietinėje dalyje ir toliau vyrauja vienalytis buvusių gyventojų daržų sluoksnis.[3]
Anksčiau manyta, kad pietinėje kvartalo dalyje taip pat būta posesijų, tačiau archeologinių tyrimų metu paaiškėjo, jog čia driekėsi upės apardytas kiek statesnis šlaitas ir nuo XVI a. stovėjo įvairios ūkinės paskirties krosnys, buvo verčiamos buitinės ir gamybinės atliekos.[4] Prie gatvės stovinčių šio kvartalo pastatų (ir gretimo 14 kvartalo namų) išskirtinę padėtį liudija išraiškingi frontonai, nukreipti į upės pusę. Toks reiškinys rodo upės, kaip pagrindinės transporto ir komunikavimo arterijos, svarbą, įgalina upę ir uostą matyti kaip esmines viešąsias miesto erdves. Iš archeologinių tyrimų aiškėja, kad tai buvo pagrindiniai minėtų kvartalų pastatai ir jų frontonai dominavo aplinkoje, nes pirminis paviršius pietų pusėn, link upės, gana staigiai žemėjo. Čia randama ūkinės paskirties objektų liekanų. Į upės pusę orientuotuose sklypuose, pritaikant nuolaidų upės šlaitą, buvo patogu įrengti įvairias krosnis ir vystyti amatų veiklą.
Buitinė keramika, rasta mūrinių pastatų patalpose, kiemų paviršiuose, datuojama XV–XVII amžiais.[5] Savitai šio miesto kampo gyvenimo būdą atskleidžia kiemai, stipriai kontrastuojantys su pietinės miesto dalies gyventojų kiemais, Vokiečių kampo miesto dalimi (5, 6, 8, 9 kvartalai). Tiriant kvartalą aptikta XV–XVII a. iškastų įvairaus dydžio ir gylio duobių, kurios buvo netoli pastatų, neužstatytoje kiemo erdvėje. Kai kurių duobių gylis siekia beveik 4 metrus, plotis iki 6–8 m. Dabar sunku paaiškinti jų paskirtį. Dalis duobių gana greitai buvo užpiltos žeme ir atliekomis, tačiau didžioji duobė kvartalo viduryje buvo palaipsniui pildoma daugiau nei šimtą metų, į ją nuolatos buvo verčiamos šiukšlės, daugelyje duobės užpylimo sluoksnių gausu supuvusių organinių medžiagų. Iš tokios sluoksnio struktūros galima geriau suvokti ne tik kiemo vaizdą, bet ir tvyrančius kvapus.
Šiame kvartale stovi vadinamasis „Napoleono namas“. Manoma, jog Napoleono kariuomenei keliantis per Nemuną, jis čia buvo apsistojęs. Pastatas išsiskiria išraiškingu renesansiniu frontonu. 1568 m. jis minimas dokumentuose, tačiau dabartinis pastatas siekia XVII a. I pusės laikotarpį.[6] Per 1655-1661 m. karą namas nuniokotas ir dešimtmetį stovėjo apgriuvęs. Restauruojant namą (arch. G. Prikockis) atskleista kelių epochų namo istorija: išliko gotikinių pastatų rūsiai bei sienų fragmentai, unikalus renesansinis frontonas bei renesanso laikotarpio fasadų elementai.
Gretimame sklype nuo XVI a. II pusės radosi mūrinis užstatymas. XVII a. I pusėje valda priklausė žymiems miestiečiams broliams Kojelavičiams (vienas jų – pirmosios Lietuvos istorijos autorius, broliai valdas turėjo ir prie Turgaus aikštės, ten vėliau įsikūrė jėzuitų brolija). Rytinėje kvartalo dalyje XVII a. pradžioje pastatytas dar vienas mūrinis namas, už kurio giliau buvęs mūrinis svirnas. Visi minėti namai gerokai apgriauti karo su Maskva metu.
Vienas įdomesnių kvartalo objektų – pastato gale įrengta hipokausto tipo krosnis. Tokios krosnys yra nuolat randamos Kauno senamiestyje.[7] Manoma, kad ši statyta apie XVI a. vidurį. Šie įrenginiai buvo daugiafunkcinės paskirties – naudotos patalpų šildymui, įvairioms gamybinėms reikmėms, ar alaus virimui skirto salyklo džiovinimui. Čia stovėjusi krosnis buvo stačiakampio plano ir ypač didelė (5,2-5,5 m. ilgio ir 4,5 m. pločio), giliai įkasta žemėn. Krosnį sudarė pagrindinė kaitinimui skirta patalpa ir priemenė su pakura. Kaitinimo patalpoje virš specialiai įrengtos ugniavietės sukrautas didelis kiekis akmenų (gal apie 1,5-2 m³), o aukščiau patalpa suskliausta skliautu, kuriame įrengti kanalai šiltam orui tiekti – šilumokaičiai.[8] Iškūrenus tokią krosnį, įkaitinus akmenis, buvo atidaromi šilumokaičiai ir šiluma ilgą laiką galėjo būti tiekiama į norimas patalpas (tiek gyvenamąsias, tiek ir gamybines).
Mindaugas Bertašius
[1] Žalnierius, A., Balčiūnas, D., Bertašius, M. Kauno senamiesčio 15 kvartalas. Žvalgybinių-archeologinių tyrimų ataskaita. I etapas, t. I–II., 1984, Kaunas: PKI, LII B. 1119a, b; Balčiūnas, D., Bertašius, M., Žalnierius, A. Kauno senamiesčio 15 kvartalas. Žvalgybinių archeologinių tyrimų ataskaita. II etapas, t. I-III, 1985, Kaunas: PKI, LII B. 1464-1466.
[2] Bertašius, M., Žalnierius, A. Kauno senamiesčio 15-ojo kvartalo žvalgomieji archeologiniai tyrimai. Architektūros paminklai, t. 11. Vilnius: Mokslas, p. 13.
[3] Ibid., p. 11.
[4] Žalnierius, A., Balčiūnas, D., Bertašius, M., op. cit.
[5] Balčiūnas, D., Bertašius, M., Žalnierius, A., op. cit.
[6] Lietuvos TSR kultūros paminklų sąvadas, medžiaga 4 tomui apie Lietuvos architektūros paminklus (Kaunas), 1984, Kaunas, ASI archyvas, p. 43.
[7] Bertašius, M. Dingęs miestas. Viduramžių Kaunas archeologinių tyrimų duomenimis, 2013, Kaunas: KTU leidykla.
[8] Bertašius, M. Viduramžių hipokaustai Kaune ir Lietuvoje. Praeities puslapiai: archeologija, kultūra, visuomenė, 2005, Klaipėda: KU, p. 125–143.