Dominikonų valda yra rytinėje senamiesčio dalyje ir apima visą kvartalą. Tai gana erdvus sklypas, ribojamas miesto gatvių, o šiaurės pusėje pereinantis į aikštę. Būtent šioje vietoje ilgą laiką buvo nedidelė drėgna dauba, vadinta ežerėliu, kur buvo vežamos ir verčiamos miestiečių buitinės atliekos[1]. Vėliau čia buvo įrengta turgavietė. Einant šlaito ir Šv. Mikalojaus bažnyčios link, atsišakojo nedidelis skersgatvis – dab. K. Jablonskio g. Vilniaus gatvė ties šia valda krypo pietų pusėn ir toliau ėjo dabartinės Nemuno g. trasa. Kita gatvės atšaka ėjo pro Šv. Gertrūdos bažnyčią. Užstatymas šioje miesto dalyje nebuvo pilnai susiformavęs – vyravo miestiečių daržai ir atskiri mediniai pastatai. Tačiau Nemuno gatvės sklypuose nuo XVI a. pabaigos statybos intensyvėjo ir čia ėmė rastis vis daugiau miesto sklypams būdingo užstatymo ženklų. Prie Vilniaus gatvės šiame kvartale buvo susiformavę keturi miestiečių sklypai, dalis jų užstatyta mediniais namais[2].
1639 m. Upytės pavieto maršalka Kristupas Bialozoras išsirūpino Vilniaus vyskupo konsensą steigti Kaune dominikonų vienuolyną[3]. Jis dominikonams nupirko porą sklypų šiame kvartale bažnyčios ir vienuolyno statybai, taip pat jiems užrašė kaimą Seredžiaus parapijoje. 1641 m. vienuoliai gavo karaliaus Vladislovo Vazos sutikimą pirktis kitus namus ir sklypus. 1644 m. bažnyčios statyba artėjo prie pabaigos – liko vidaus įrengimo darbai.
Laikotarpį po bažnyčios pastatymo, kuomet įrenginėtas interjeras, puikiai iliustruoja iki šiol išlikusi 1644 12 18‑1647 02 09 laikotarpio vienuolyno išlaidų knyga[4]. Tuo metu bažnyčioje jau vyko pamaldos. Buvo nupirkti nedideli vargonai, pasamdytas vargonininkas Sebastijonas, smuikininkai, puzonistas, būgnininkas, organizuotas bažnyčios choras[5]. 1645 m. buvo pastatytas didysis altorius (medžio skulptorius – Anusas), nutapyti Šv. Jacinto ir Šv. Vincento paveikslai (tapytojas – Pileckis), rugpjūčio mėn. nupirkta 10 uolekčių Jono Vėželio iš Karaliaučiaus atvežtos puošnios žalios medžiagos – haruso, iš kurios buvo pasiūta užuolaida paveikslui didžiajame altoriuje uždengti[6]. Tais pat metais užbaigtas ir šoninis Šv. Kazimiero altorius, grindys išklotos stambiomis plytomis; vyko įvairūs darbai vienuolyne ir ūkiniuose pastatuose. Po pirmojo statybos etapo tai buvo vienanavė bažnyčia be bokštų. 1646 m. Vilniuje, patrankų liejykloje, buvo išlietas varpas, o prie bažnyčios pastatyta varpinė[7]. Iš tų metų yra išlikęs įdomus įrašas apie išlaidas vandentiekio vamzdžių taisymui[8]. Tad tuo metu vienuolyne jau būta vandentiekio.
1655 m. į Kauną įsiveržusi Maskvos kariuomenė nusiaubė bažnyčią ir vienuolyną. Tik praėjus geram dešimtmečiui po karo imtasi atstatymo ir rekonstrukcijos darbų. Iš atstatymo laikotarpio yra išlikusi Kauno dominikonų vienuolyno 1671‑1691 metų pajamų ir išlaidų knyga (CVIA surasta istoriko S. Samalavičiaus), kurioje atsispindi visas to meto vienuolyno gyvenimo ritmas. Sužinome apie 1671 m. vienuolyno pirktą didelį kiekį kalkių ir plytas, apie kalvio ir stiklioriaus darbus, apie pirtyje mūrytą krosnį, puodžiaus statytą krosnį vienuolyno celėje[9]. Tarp įdomesnių žinių ir informacija apie Vilniuje vienuolyno pirktą kapą medinių vandentiekio vamzdžių. Iš kur vienuolynas buvo atsivedęs vandenį, padeda atsekti vėlesnis, 1777 m., aktas, kuriame minimas dominikonų šulinys, buvęs už mergelių benediktinių vienuolyno[10]. Darbai vyko ir kieme: 1672 m. dailidė statė pavėsinę, šventoriaus tvorą ir vartus, pirkta mediena naujoms statyboms[11]. 1673 m. daugiau darbų vykdyta bažnyčios viduje – tapyti paveikslai, stalius meistravo sieninę spintą, buvo dengiamas stogas, stiklinami langai, statoma zakristija[12].
1676 m. dominikonai gavo didesnę paramą ir ėmėsi didelių bažnyčios rekonstrukcijos darbų. Kitų metų pradžioje buvo perkami dideli kiekiai kalkių ir plytų, ruošiama miško medžiaga, vežami akmenys, gegužės mėn. išgriautos bažnyčios šoninės sienos ir ruošti pamatai naujoms koplyčioms[13]. Koplyčios statytos pagal Pažaislio kamaldulių meistrų projektą. Bažnyčios sienų statybos darbai baigti 1680 m. Tais pačiais metais čerpėmis uždengtas stogas, o 1683 m. vienuolyno sklypas aptvertas rąstų tvora, vėliau puoštas bažnyčios interjeras[14]. Dar vėliau darbai buvo tęsiami bažnyčioje – 1689 m. pagal Pažaislyje dirbusio architekto P. Putinio projektą suskliausta bažnyčia, įvairiomis spalvomis nudažytas pastato fasadas[15]. Maldos namai buvo konsekruoti 1700 m.
Kaip teigiama J. Okso istoriniuose tyrimuose, vienuolynas buvo išsidėstęs keliuose, daugiausia mediniuose pastatuose. Tik 1776 m. buvo pradėtas statyti didelis dviaukštis vienuolynas, į kurį, galbūt, buvo įjungta ir ankstesnio pastato dalis[16]. Matyt, tuo metu bažnyčios viduje paklotos ir iš Švedijos pargabentos marmuro grindys bei pristatyti du neaukšti bokšteliai, kuriuos mini M. Valančius[17]. Naująjį ansamblį į du beveik stačiakampius kiemus originaliai skaidė vienuolyno korpusai. Tyrimai neatlikti, bet gali būti, kad Dievo kūno bažnyčia pastatyta panaudojant seno namo dalis ar plytas, nes rekonstrukcijos metu buvo pastebėti gotikinio plytų rišimo fragmentai su būdingo formato plytomis[18]. Po bažnyčia įrengti penkių patalpų rūsiai, kur palaidoti to meto diduomenės atstovų palaikai. Rūsiai dalinai užvirtę, kol kas tyrimai neatlikti.
Mindaugas Bertašius
[1] Bertašius, M. Dingęs miestas. Viduramžių Kaunas archeologinių tyrimų duomenimis. Kaunas: KTU, 2013, p. 117.
[2] Oksas, J. Architektūros paminklas Kaune, Vilniaus 4 – buvęs dominikonų ansamblis. Istoriniai tyrimai. Kaunas, 1987, KPD F5-1-3064, p.10.
[3] Ibid., p.13
[4] Ibid., p.14
[5] Ibid.
[6] Ibid., p.15
[7] Ibid., p.16-17.
[8] Ibid., p.17.
[9] Ibid., p.18-19.
[10] Ibid., p.19
[11] Ibid., p.20
[12] Ibid., p.21-22.
[13] Ibid., p.23-24.
[14] Ibid., p.25.
[15] Ibid., p.26
[16] Ibid., p.27.
[17] Valančius, M. Namų užrašai. Vilnius: baltos lankos, 2003, p. 677.
[18] Lietuvos TSR kultūros paminklų sąvadas, medžiaga 4 tomui apie Lietuvos architektūros paminklus (Kaunas). Kaunas, 1984, ASI archyvas, p. 281.