Tai viena senesnių Senamiesčio gatvių. Nuo XVI a. magistrato aktuose jį vadinama Braidz Petrowska gatve, o XVII a. dokumentuose įvardijama atskiromis atkarpomis. Istorikų Birutės Sabakonienės ir Jurgio Okso nuomone, atskirų dalių pavadinimai gali būti kildinami iš čia gyvenusių pirklių asmenvardžių (Braidz Petrowska, Gaidz Petrowska ir Jod Petrowska atitinkamai nuo P. Braidžiaus, J. Gaidžio, A. Juodžio[1]).
Pati gatvė yra labai nevienalytė – yra ir ryškių daubų, ir požymių, kad paviršius buvo intensyviai tvarkomas. Reikėtų pažymėti, kad šios gatvės trasa glaudžiai siejasi su pirmine miesto raida. Ji formavosi kaip pirminio lokuoto miesto branduolio pakraštys. Dalis gatvės trasos ėjo natūralia upelio vagos suformuota dauba. Tad daugelyje jos vietų randamas XVI–XVII a. supiltas šiukšlių sluoksnis. Atrodo, čia ėjo rytinė XV a. besikuriančio miesto riba. Tikėtina, kad natūraliai susidariusiame šlaite buvo įrengta medinė užtvara. Nors nėra aiškių pėdsakų, bet manoma, jog šlaito aukštis galėjo siekti 3‑4 metrus (buvusio šlaito vietoje aptinkamas ištisinis iki 4 m storio supiltinis sluoksnis[2]). Vėliau iš dalies užverstoje nedidelės daubos pašlaitėje ėmė formuotis gatvė.
Labai ryškūs gatvės tvarkymo darbai siejami su XVI a. pabaigos‑XVII a. laikotarpiu. Tuo metu arčiau šlaito, šiaurinėje gatvės dalyje, viena virš kitos buvo paklotos dvi lentinio grindinio dangos – storų lentų grindiniai, taip pat daugelyje vietų gausiai pripilta skiedrų[3]. Akivaizdu, kad šioje vietoje reikėjo tvarkyti dangą, įrengti kokybišką kelią virš upelio vagos, išgraužtos šaltinių, tekančių nuo Antakalnio šlaitų. Šaltiniai minimi dar XVIII a. pabaigos dokumentuose, jie aprašomi ir 1757 m. miesto plano eksplikacijoje. Galima manyti, kad XVII a. labai išaugo šios gatvės reikšmė miesto gyvenime. Manoma, jog nuo XVI-XVII a. sandūros kai kuriose gatvės dalyse ėmė rastis akmenų grindinys[4].
Gatvė tęsėsi tolyn Neries pakrantės bei Raginės priemiesčio link ir nežymiai kilo aukštyn ties besibaigiančia šlaito ketera. Tyrimų metu čia surasta XIV ir XV a. sandūroje įsikūrusių gyventojų pėdsakų – štampuku, įkartėlėmis ir horizontaliais grioveliais puoštos keramikos šukių. Vėliau, XVI a. pabaigoje, imta statyti mūro namus, tačiau ilgą laiką jie liko pavieniai šioje miesto dalyje[5].
Mindaugas Bertašius
[1] Vaškelis, A., Balčiūnas, D. Kauno senamiestis. M. Daukšos gatvė. Žemės darbų archeologinės priežiūros ataskaita /1996 m./. Kaunas, 1997, LII B. 2721.
[2] Bertašius, M. Dingęs miestas. Viduramžių Kaunas archeologinių tyrimų duomenimis. Kaunas: KTU, 2013, p. 55.
[3] Vaškelis, A., Balčiūnas, D. Kauno senamiestis. M. Daukšos gatvė. Žemės darbų archeologinės priežiūros ataskaita /1996 m./. Kaunas, 1997, LII B. 2721.
[4] Žalnierius, A. Kauno senamiestis. Daukšos gatvėje tiestos dujotiekio trasos griovio archeologinių tyrimų ataskaita. Kaunas, 1977, LII B. 586.
[5] Žalnierius, A.. Kaunas. Architektūros paminklas, pastatas. Daukšos g-vė Nr. 52. Archeologiniai tyrimai. Kaunas, 1987, T. I, II, LII B. 1335, 1336; Balčiūnas, D., Vaškelis, A., Žalnierius, A. Kauno senamiestis. 39 kv. Daukšos gt. Nr. 28. Rūsio archeologinių tyrimų ataskaita. /1994 m./. Kaunas, 1995, LII B. 2303.