1991 m. vykdytų architektūrinių tyrimų metu[1] išaiškėjo buvusi šiaurinio namelio (XIX a. inkorporuoto į dabartinį tūrį) apimtis ir išlikimo laipsnis. Pasirodė, kad vakarinio fasado struktūra tiek išorėje, tiek viduje yra puikiai išlikusi. Šiek tiek fiziškai pažeistos, tačiau visiškai aiškios buvo visų langų ir durų angos, nišos, frizinės juostos, plytų profiliai, I ir II aukštų perdangų vietos. Posesijinėje sienoje rastos net dvi autentiškos XVI a. sijos, buvusios po medinėmis I ir II aukšto perdangomis. Visi šie elementai XIX a. pastato rekonstrukcijos metu buvo užmūryti ir užtinkuoti tiek išorėje, tiek ir viduje.
Nustatyta pastato išplanavimo struktūra. Tai buvo nedidelis dviaukštis namelis. Jo vakarinės sienos plotis – maždaug 7,3 m, šiaurinio fasado ilgis – 15,3 m. Pirmajame aukšte dvi patalpos. Prie gatvės didelė, 9 m gylio, 53 m2 ploto patalpa su durimis tiesiai iš gatvės, antroji, rytinėje namo dalyje – 23 m2. Antrajame aukšte rastos trys patalpos: gyvenamasis kambarys prie gatvės su išlikusiomis žvakių nišelėmis langų angokraščiuose, su nišomis lentynoms, keturiais langais ir nedideliu langeliu tarplangyje vakariniame fasade; nedidelė siaura patalpa pastato viduryje ir tokio pat dydžio, kaip pirmajame aukšte, patalpa rytinėje namo pusėje.
Buvusį namelio ilgį vakarų rytų kryptimi labai aiškiai fiksuoja trečiojo aukšto lygyje rastas frontonas. Jame – dvi nišos su biforinėmis arkomis, analogiškomis vakarinio fasado nišai virš įėjimo durų. Vakariniame fasade neišliko jokių buvusio frontono pėdsakų.
Šiaurinio fasado centre aptikta mūrinė laiptinė į rūsį. Tyrimų metu rasti tik durų angos fragmentai ir buvusio laiptinės skliauto pėda ant pirmojo aukšto sienos. Pats rūsys užpiltas žemėmis. Atliekant pastato avarijos grėsmės pašalinimo darbus, rūsio patalpos buvo atkastos. Paaiškėjo, kad jos, kaip ir abu antžeminiai aukštai, buvo dengtos medine sijine perdanga.
Nepaisant gausios tyrimų medžiagos, liudijančios apie buvusio pastato struktūrą, konstrukcijas, dekoro elementus, išsiaiškinti pavyko ne viską. Šiaurės pusėje esąs namas su ūkio pastatais buvo apgriautas 1655-1661 m. karo metais kelis dešimtmečius nebuvo atstatytas. Vyko tik smulkūs remontai. Prieš pat didįjį miesto gaisrą (1732 m.), namas buvo suremontuotas, bet gaisro metu vėl nusiaubtas. Po to statinys pamažu nyko, netgi buvo vadinamas kluonu[2]. Per šį negandų laikotarpį negrįžtamai sunyko šiaurinio fasado pirmo aukšto dalis tarp rūsio laiptinės ir gatvės, taip pat rytinėje pastato pusėje esančių pirmo ir antro aukšto patalpų šiaurinė siena. Pastato viduje nepavyko rasti laiptų į antrąjį aukštą pėdsakų. Tačiau šiaurinio fasado centre, virš laiptų į rūsį, po tinku buvo atrasti durų angokraščių fragmentai. Spėjama, kad šioje vietoje galėjo būti lauko laiptai į antrojo aukšto (panašiai, kaip Perkūno name) vidurinę patalpą, kuri ko gero tarnavo kaip tam tikras tambūras iš laiptinės į kambarius. Išorėje pastatas buvo netinkuotas, plytos mūrytos gotikiniu rišimu. Frizinių juostų, nišų dugnai užtrinti plonu kalkinio tinko sluoksniu. XIX a. šis namas kartu su pietinėje jo pusėje stovėjusiu statiniu buvo sujungti į vieną dviaukštį korpusą.
Asta Prikockienė
[1] Prikockienė, A. XVI-XX a. viet. reikšmės arch. paminklas gyv. namas Daugirdo g. Nr. 4. Vidaus architektūriniai tyrimai. Rankraštis. 1991.
[2] Kugevičius, V. XVI-XXa viet. reikšmės arch. paminklas gyv. namas Daugirdo g. Nr. 4. Architektūriniai išorės tyrimai. Rankraštis. 1986, p. 17.