Nors tai yra vienas seniausių ir svarbiausių Kauno senamiesčio statinių, iki šiol šventovėje buvo vykdomi tik atsitiktiniai, konkretiems, atskirų pastato dalių restauravimo, pritaikymo darbams pritaikyti architektūriniai tyrimai. Šių tyrimų apibendrinimai ar nuoseklūs sisteminiai natūros tyrimai nėra atlikti. Arkikatedros bazilikos architektūrinė raida, statybos ir rekonstrukcijų eiga kol kas formuojama remiantis istorikų paskelbta medžiaga.
Katedra pastatyta prie pagrindinių Kauno gatvių – kelio į Vilnių ir gatvės, vedusios į Nemuno uostą. XV a. tai buvo viena iš trijų, svarbiausiuose miesto taškuose, apžvelgiamuose iš tolimų perspektyvų, pastatytų bažnyčių. Kartu su Vytauto ir šv. Jurgio bažnyčiomis statinys formavo reikšmingiausių Kauno pastatų trikampį, nulėmusį vėlesnę miesto plano struktūrą. XVI-XVIII a. šio trikampio viduryje buvo suplanuota dabartinė turgaus aikštė su Rotuše bei šv. Trejybės ir Jėzuitų bažnyčiomis[1].
Bažnyčia, kaip parapinė, pradėta statyti Xva. pradžioje. Pirmą kartą paminėta 1413 m.[2]. Visgi, apie to meto architektūrinę išraišką jokių žinių nėra. Analizuojant dabartinį bažnyčios tūrį, aiškiai matosi, jog jis susiformavo ne vienu metu, per keletą skirtingų statybos etapų. Remiantis istoriniais duomenimis bei išlikusiais matomais atskirų laikotarpių statybinių medžiagų ir technologijų fragmentais, pagrįstai galima teigti, kad:
a) presbiterija ir zakristija, besiglaudžianti šiaurinėje presbiterijos pusėje sumūrytos XV-XVI a. sandūroje. Tuo laiku pradėtos mūryti ir pagrindinio tūrio sienos. Tai patvirtina gotikinis plytų rišimas, randamas šoninių navų, presbiterijos ir vakarinės sienos apačioje bei juodų plytų rombiniai raštai, būdingi daugeliui XV-XVI a. Kauno senamiesčio pastatų. Iki šių dienų presbiterijoje išliko to laikotarpio tinklinio skliauto fragmentas ir krištolinis zakristijos skliautas.
b) pagrindinis bažnyčios tūris buvo statomas ar perstatomas ilgai. Jo sienų apačioje randami gotikinio plytų rišimo fragmentai, viršutinėje dalyje, matomas renesansinis plytų raštas.
c) pietinėje presbiterijos pusėje pristatyta koplyčia atsirado pačioje XIX a. pabaigoje. Tuo pat metu prie zakristijos rytinės sienos primūryta apsida, tokiu būdu suformuojant simetrišką rytinį bažnyčios fasadą. Šios rekonstrukcijos metu atnaujintas interjeras: navų sienos ir skliautai papuošti lipdiniais, padarytas puošnus neobarokinis koplyčios portalas.
Kalbant apie bažnyčios stogą, pagrindinio tūrio skliautus, langų masverkus aiškumo, deja, nėra. Istorinėje medžiagoje minimi du pastatą nuniokoję gaisrai: pirmasis – apie 1655-60 m., antrasis – 1732 m. Abiejų gaisrų metu nukentėjo stogas, skliautai, langai, jų angokraščiai ir interjeras. Kurios pastato dalys ir kaip tuo metu buvo tvarkytos, kuris laikotarpis pasiekė mūsų laikus, vienareikšmio atsakymo nėra.
Dar daugiau klausimų kyla kalbant apie katedros bokštus. Literatūroje minima, jog dabartinis bokštas atstatytas po 1732 m. gaisro. Iki to laiko – XVII a. pabaigoje – XVIII a. pradžioje bažnyčia turėjo tris bokštus, du iš jų kilo vakariniame gale[3]. Trečiojo bokšto vieta nepaminėta. Tačiau šalia šios versijos yra ir kita hipotezė, teigianti, kad šiaurinis bokštas niekada nebuvo sumūrytas ir bažnyčia turėjo tik vieną, pietinį bokštą Rotušės aikštės pusėje.
Asta Prikockienė
[1] Senamiesčių regeneracija, Vytautas Jurkštas, Vilniaus technikos universitetas, Vilnius "Technika", 1994, psl.66
[2] Kauno architektūra. Lietuvos statybos ir architektūros mokslinio tyrimo institutas, Vilnius „Mokslas“ 1991, psl. 317
[3] Kauno architektūra. Lietuvos statybos ir architektūros mokslinio tyrimo institutas, Vilnius „Mokslas“ 1991, psl. 319