Didžioji dauguma Kauno senamiesčio pastatų XIX a. buvo „aprengti“ carinio laikotarpio rūbais – sulyginti, nutinkuoti, suvienodintais stačiakampiais langais. Perkūno namas nebuvo išimtis. Pietinio, vakarinio ir rytinio fasadų detalės buvo nukapotos, iškirstos stačiakampės langų angos, vakarinis frontonas nugriautas, visi fasadai nutinkuoti. Vienintelis nepaliestas išliko tik rytinis frontonas.
Tyrimų, kurie buvo pradėti 1960 m., metu pastate rasti penkių laikotarpių pėdsakai: statybos – XV a., pirmosios rekonstrukcijos – XVII a. ir XVIII a., 1850 m. ir 1928 m. Apibendrinus natūros medžiagą buvo parengtos stilistinės planų ir fasadų mūro kartogramos, fiksuojančios pastato kaitą. Aukštų kartogramose buvo įvardinti rekonstrukcijų ženklai: priestatas, skersinės sienos, langų angų pokyčiai. Įvertinus sienose išlikusius štrabus, jose išryškėja ir XV a. pastato planas. Fasadų kartogramos atskleidė didelius stiliaus pakeitimus. Buvo identifikuotos iškapotos langų angos, pertvarkytos durys, paslėpti puošybiniai elementai. Tačiau pašalinus fasadų tinką ir vėlyvuosius kiautinius mūro sluoksnius, pasirodė, kad vakariniame, pietiniame ir šiauriniame fasaduose išliko daug gotikinio mūro. Vakariniame fasade išliko tik pirmasis aukštas, stipriai paveiktas vėjo ir lietaus, išdūlėjusiomis siūlėmis ir apirusiomis plytomis[1].
Tyrinėjant pastatą buvo iki galo išaiškinta pastato plano struktūra, sienų konstrukcija, storiai, mūrijimo technika, paviršių tekstūra ir apdaila. Surastos visų trijų medinių sijinių perdangų vietos[2]. Išlikę langų ir durų angokraščių, sąramų fragmentai, profilinės plytos, židinių pakuros, nišų elementai, langinių ir durų vyriai leido rekonstruoti išbaigtą buvusio pastato vaizdą su visomis detalėmis ir apdailos elementais.
Mėginant suprasti buvusio rytinio fasado erkerio konstrukciją buvo atlikti kruopštūs ir detalūs sienos apmatavimai – fasado išklotinėje ir pjūvyje išbraižytos visos likusios plytos. Kadangi XV a. statyba pasižymėjo labai tvarkinga mūrijimo sistema, įvertinus visų išlikusių sveikų ir nukapotų plytų vietas, jų tarpusavio santykį, prarastų plytų paliktus pėdsakus, erkerio tūris buvo atkurtas.
Daugiau neaiškumų sukėlė buvusios laiptinės priestatas. Natūros duomenys – tyrimais surasti laiptų pamatai, jų išdėstymas, antrojo aukšto išorės durų vieta ir altitudės, pagaliau, pirmojo aukšto langai ir rūsio langelis, esantis šalia laiptų – pasiūlė laiptų konstrukciją, tačiau nesuteikė jokių žinių apie atskiras dalis: barjero sienelę, karnizus, puošybą[3]. Šios detalės pasiskolintos iš tame pačiame name rastų apdailos ir puošybos elementų.
Dar vienas, 1850 m. rekonstrukcijos metu nugriautas ir prarastas, pastato elementas – vakarinio fasado frontonas. Vieninteliai duomenys apie jį buvo „Akademike“ prof. E. Volterio paskelbti paveikslai[4], Flecho atspausta graviūra ir kai kurie konstrukcijų bei interjero likučiai. Taigi retrospektyvinis buvusio vakarinio frontono brėžinys buvo parengtas remiantis natūros duomenimis, radiniais, piešiniais, rytinio frontono analize.
Reikia pastebėti, kad Perkūno namas yra vienas pirmųjų taip išsamiai tyrinėtų ir analizuotų Kauno senamiesčio pastatų. Jis taip pat ir atradimų laikotarpio objektas. Buvo surinkta ne tik žinių, informacijos, bet dirbant kurtos ir restauravimo metodikos. Surinkti tyrimų duomenys, jų nuoseklumas, sisteminimas, pateikimas, restauravimo koncepcijos pagrindimas net ir praėjus beveik penkiems dešimtmečiams vis dar išlieka siekiamybe šiandien.
Asta Prikockienė
[1] Zareckienė, D. Perkūno namas Kaune (Tyrimai ir restauravimas). Architektūros paminklai II. Vilnius, 1972, p. 112.
[2] Ibid., p. 113.
[3] Ibid., p. 123.
[4] Volteris E. Alkiai ir alkavietės. Lietuvos šventovės ir jų vadinimas. Akademikas, 1933, nr. 4, p. 73–74.