Kauno miesto Senamiestis pasižymi taisyklingu planu. Aplink centrinę turgaus aikštę buvo išdėstyti stačiakampiai kvartalai. Atrodo, atsižvelgiant į esamas topografines sąlygas, buvo numatytos dvi pagrindinės ašys, apie kurias komponuota urbanistinė miesto struktūra.[1] Centre suplanuota apie 2,6 ha ploto aikštė, kurią supo taisyklingi kvartalai su miestiečiams apgyvendinti skirtais sklypais. Pačioje Rotušės aikštėje randamas nuo XV a. formavęsis sluoksnis.[2] Nuo XV a. visoje aikštėje, tiek rytinėje, tiek vakarinėje jos dalyje, vyko veikla. Seniausi aikštės radiniai – XV a. būdingi puodyniniai kokliai, puodų šukės. Iš vėlesnių minėtinos XVI a. pirmajai pusei būdingų polichrominių plokštinių koklių šukės. Tarp šių gana įprastų aikštei radinių, rasta daug apavo odos gabalėlių, medinių vandentiekio vamzdžių mova.[3] Tarp seniausių aikštės radinių reikėtų pabrėžti vaško lydymo krosnių radimimvietę prieš pagrindinį įėjimą į dabartinį Rotušės pastatą.
Vaškas to meto Europoje buvo itin paklausus, prekybos tradicijas ir ryšius su vaško tiekėjais Kauno pirkliai perėmė jau XV amžiuje. Archeologiniai duomenys patvirtina, kad vaško krosnių kompleksas prie rotušės yra iš XV amžiaus. Galbūt jos tiesiogiai susijusios su užuomina 1449 m. dokumentuose, kad atvykėliai pirkliai (hanziečiai) turi pirkti ne mažiau kaip po tris vaško akmenis, visas vaškas turėjo keliauti per miesto svarstykles[4], galimybė pasitenkinti menkesniu pirkiniu palikta tik vietiniams. Tad galėtume manyti šias krosnis buvus skirtas reikalingam kiekiui vaško paruošti ir minėtai procedūrai atlikti. Vienu metu galėjo būti naudojamos bent kelios iš aštuonių aikštės centre rastų krosnių.
Galima pridurti, kad vaškas buvo itin svarbi žaliava kasdieniame to meto gyvenime – būtinas priedas bronzai lieti, kanceliarijoje naudotas antspaudams bei rašomosioms lentelėms gaminti, medicinoje, šviesos šaltiniams gaminti, sakralinėje bažnyčios aplinkoje. Ne kartą minima vaško bauda arba vaško prievolė žvakėms lieti. Štai Kaune, 1551 m. dokumente už skolą įsipareigojama duoti „Šv. Petro bažnyčiai du akmenis vaško“.[5] Tai leidžia spėti, kad krosnys miesto turgavietėje turėjo ir tam tikrą visuomeninę reikšmę. Šios apskritos krosnys su pakuromis įkastos į žemę ir įrengti patogūs laiptai joms pasiekti. Tačiau vaškui lydyti nereikėjo nei aukštos temperatūros, nei sudėtingų įrenginių. Tad jei šios krosnys tarnavo tik minėtam tikslui (kitų ryškesnių amatą liudijančių ženklų aplinkoje, atrodo, nerasta), jų įranga ir vieta centrinėje aikštėje žymi ir šios veiklos svarbą to meto miestui.
Istorinės žinios apie vakarinėje aikštės dalyje buvusį užstatymą siekia 1607 m.: Kauno vaito knygoje minimos medinės mėsinės. Po Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įvykdytos valakų reformos plečiantis eksportuojamų grūdų apimčiai, XVI ir XVII a. sandūroje buvo pastatyti du svirnai eksportuojamiems grūdams laikyti vakariniame aikštės pakraštyje. Jie priklausė miestui. Vakariniame aikštės krašte rastas 1–1,9 m storio sluoksnis. Virš pirminio oksiduoto priesmėlio paviršiaus aptiktas iki 0,4 m storio aikštės sluoksnis, datuotas XIV a. pabaiga – XV amžiumi.[6]
Yra žinoma, jog 1542 m. ėmus statyti naują miesto rotušę aikštė buvusi negrįsta, tačiau joje jau ilgą laiką būriavosi žmonės, pakraščiuose kūrėsi prekyvietės arba vyko intensyvesnis judėjimas. Tiriant rotušės pastatą nustatyta, kad prieš 1542 m. nei rotušės vietoje, nei jos artimiausioje aplinkoje nebūta mūrinių pastatų. Aikštėje jau ilgą laiką veikė turgavietė, bet rudens, pavasario ir liūčių metu po aikštės purvyną maknota iki kelių, o sausrų metu skęsta dulkių debesyse.[7] Vakariniame jos krašte ryškėjo pravažiavimo nuo Kauno pilies į Nemuno krantinę sluoksnis, o rytiniu aikštės pakraščiu ėjo kelias (apie 8 m pločio) nuo Kauno pilies link Nemuno, kur būta muitinės, greta būta ir uosto. Yra žinoma, kad Šio kelio pakraštyje stovėjo medinės krautuvėlės sudegusios XVII a. vidurio karų metu.[8] Tai patvirtina ir magistrato knygų įrašai, rodantys, kad prie rotušės stovėjo amatininkų ir maisto krautuvėlės.[9]
Vežimais važinėjama buvo aikštės dalis ties parapine bažnyčia, čia danga tvirtinta supilant žvyro akmenų sluoksnį, o toliau ties rytine aikštės kraštine visur aptiktas storas supuvusios medienos ir skiedrų sluoksnis (vyrauja 0,6 m, bet duobėse ir daugiau).[10] Nepaisant didelės visuomeninės reikšmės, atrodo, kad dalis aikštės retsykiais galėjo būti naudojama gamybinėms atliekoms kaupti – tą liudija rytiniame jos krašte aptiktas storas (net iki 1,7 m storio) supiltas skiedrynas.[11] Manytina, kad čia ilgą laiką dirbo dailidės, nes aikštės kampe link Vytauto bažnyčios, buvusi dauba užversta supuvusių skiedrų sluoksniu. Darbų metu susikaupusios drožlės ir skiedros buvo verčiamos į daubą šioje aikštės dalyje. Galima manyti, kad iki įrengiant gotikinius pastatus su rūsiais šioje aikštės dalyje vyko intensyvi medinių namų statyba, o gamybos atliekos buvo verčiamos čia pat. Ir tik nuo XVI a. pabaigos, pastačius mūrinių namų aikštėn nukreiptais fasadais, imtasi kruopščiau prižiūrėti šios viešosios erdvės paviršių. Visi šie duomenys liudija, jog ilgą laiką aikštės paviršius nebuvo lygus, čia piltos ir nereikalingos atliekos, greičiausiai tik XVI a. II pusėje paviršius buvo išlygintas, o aikštės kampe ties parapine bažnyčia įrengti mediniai šaligatviai, nes tiriant rasta lentinių grindinių pėdsakų, o kai kur ir tašytų lentų klojinių likučių.[12]
Kitoje aikštės dalyje, šiaurės vakariniame jos pakraštyje, matyti aikštės tvarkymo pėdsakų. Nors miestiečių valdų kiemai buvo negrįsti, bet nuo Rotušės aikštės pusės ir Neries gatvelėje prie namų fasadų buvo rasti 1,5–2 m pločio lauko akmenų grindiniai.[13] Prie kai kurių posesijų buvo aptikti net keli nevienodo lygio grindiniai. Akmenų grindinio pėdsakų aptikta ir kitose aikštės dalyse. Po naujos rotušės statybos, paviršius aplink pastatą taip pat tvarkytas, vienas virš kito klota keletas akmens grindinių.[14] Tai liudija XVI a. nuolat atliekamus tvarkymo darbus ties miestiečių valdomis ir rotušės pastatu.
Mindaugas Bertašius
[1] Bertašius, M. Dingęs miestas. Viduramžių Kaunas archeologinių tyrimų duomenimis. Kaunas: KTU, 2013
[2] Žalnierius, A. Kauno senamiesčio pastatų Rotušės aikštės Nr.17–20 kieme tiestų trasų archeologiniai tyrimai.s ATL 1992 ir 1993 metais. Vilnius: Diemedis, 1994, p. 262–264.
[3] Vaškelis A. Kauno senamiestis. Rotušės aikštė, rytų pusė. Lietaus kanalizacijos trasos archeologinės priežiūros ataskaita /1977 m./. Kaunas, 1978, LII B. 625.
[4] Stein, W. Vom deutschen Kontor in Kowno. Hansische Geschichtsblätter, 1916, Jh.22. S.l, s. 261.
[5] Kiaupa, Z. Karčema prie karčemos, XVI a. vaizdai. Ritualas, blaivybė, kultūra. Vilnius: Mintis, 1989, p. 7–24.
[6] Žalnierius A. Kauno Rotušės a. Pastatų Nr. 18-20 kieme 1992 m. tiestų trasų archeologinių tyrimų ataskaita. Kaunas, 1993, LII B. 1998.
[7] Mekas, K. Kauno Rotušės 1965 ir 1967 m.m. archeologiniai tyrimai. Vilnius, 1967, MBA.
[8] Žalnierius A., op. cit.
[9] Sabakonienė, B. Kauno aikščių genezė ir raida. In Urbanistika ir rajoninis planavimas, Miesto kompozicija ir funkcinis organizavimas, [=Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai]. Vilnius: Mokslas, 1984, p. 112.
[10] Žalnierius A., op. cit.
[11] Vaškelis A., op. cit.
[12] Ibid.
[13] Žalnierius, A. Kauno senamiesčio 3-ojo kvartalo šiaurinės dalies užstatymo raida XV-XVII amžiais. In Architektūros paminklai, T. 12. Vilnius: Mokslas, 1989, p. 16–28.
[14] Mekas, K., op. cit.