Kur stovėjo pirmoji Kauno miesto rotušė nėra žinoma. Apibendrinus istorinės raidos ir architektūros tyrimų duomenis imta manyti, jog pastatas galėjo būti miesto aikštės pietrytiniame kampe, prie pagrindinės miesto urbanistinės ašies, ėjusios dabartine Aleksoto gatve pro Vytauto bažnyčią ir jungusios aikštę su uostu[1].
Dabartinis aikštės centre stovintis rotušės pastatas daug kartų restauruotas ir tvarkytas. Visgi archeologinių tyrimų medžiaga apie Kauno rotušę yra labai skurdi. Pirmieji tyrimai atlikti 1931 m., kuomet prof. Eduardas Volteris, ieškodamas Kauno pilį ir rotušę tariamai jungiančio požemio, šiauriniame pastato šone aptiko požeminį nuotekų rezervuarą (latrine)[2]. XX a. 7 dešimtmetyje, vykdant pastato restauraciją, daug darbų atlikta nedalyvaujant archeologui arba tas dalyvavimas apsiribojo nuosaikiu vykusių procesų stebėjimu. Yra žinoma, kad iki pradedant rotušės statybas 1542 m., aikštėje jau buvo susidaręs sluoksnis. Iš sluoksnio struktūros galima spręsti, kad jis ilgą laiką buvo intensyviai minkomas, trypiamas. Virš jo aiškiai išskiriamas 0,4‑0,6 m storio vienu metu supiltas sluoksnis, kuris siejamas su rotušės pastato statyba[3].
Dėmesį patraukia kruopščiai atlikta rūsio išorinės sienos apdaila. Rūsio siena gotikiniu būdu mūryta iš plytų, apdailoje pasitaikė tik vienas kitas akmuo. Siūlės tarp plytų eilių atidžiai nuglaistytos, rišantis kalkių skiedinys tvirtai laikosi – tokia išbaigta apdaila taikyta iki pamato apačios[4]. Didelį kruopštumą paaiškintų geros kokybiškos statybos siekis (tokia siena atsparesnė besiskverbiančiai drėgmei). Tai būdinga ankstyvosios mūro statybos etapui Kaune, aptinkama ir kai kuriuose miestiečių pastatuose.
Retas to meto reiškinys – kruopščiai įrengta pastato nuotekų sistema. Pirmą kartą jos pėdsakai aptikti 1931 m., kuomet prof. E. Volteris, ėmėsi ieškoti jau minėto Kauno pilį su rotuše jungiančio tariamo požemio[5]. Apie požemį tuomet plačiai kalbėjo seni Kauno senamiesčio gyventojai, jų nurodymu E. Volteris ir pasirinko šią vietą savo paieškoms. Kad toks požemis turi būti buvo sprendžiama iš to, kad pabeldus po žeme buvo girdimas tuštuma. 1967 m. pakartotinai buvo atkastas dar prof. E. Volterio rastas požeminis rezervuaras (perkasoje iškastoje 13 m. atstumu nuo pastato šiaurės vakarų kampo). Šįkart buvo atrastas sienos viduje išmūrytas, į rezervuarą vedantis, vertikalus kanalas, kuris buvo „pakankamai erdvus, kad siauresnių pečių darbininkas be ypatingai didelio vargo juo galėjo nusileisti į rezervuarą“[6]. Prie rotušės pastato glaustos rezervuaro patalpos vidus apie 3,2x3 m dydžio ir iki 4 m aukščio. Jis gerokai didesnis, nei buvo įprasta tokio pobūdžio senamiesčio gyvenamųjų pastatų įrangoje. Rotušės pastato sienos viduje išmūryti kanalai liudija, kad statant pastatą jau buvo numatyta vieta rezervuarui, sluoksnių struktūra taip pat liudija vienalaikiškumą.
Archeologiniai tyrimai atskleidžia ir keletą kitų smulkių, tačiau reikšmingų detalių. Tyrinėjant prie bokšto pietinės sienos, iš vientiso pamato duobės užpylimo sprendžiama, kad „bokštas ir pati rotušė statyti vienu metu“[7]. Pastačius rotušę, aplink pastatą buvo įrengtas akmenų grindinys – būdingo sluoksnio pėdsakai pastebėti tyrimų metu[8].
Mindaugas Bertašius
[1] Bertašius, M. Dingęs miestas. Viduramžių Kaunas archeologinių tyrimų duomenimis. Kaunas: KTU, 2013.
[2] Mekas, K. Kauno Rotušės 1965 ir 1967 m.m. archeologiniai tyrimai. Vilnius: MBA, 1967.
[3] Ibid.
[4] Ibid.
[5] Ibid. p. 11.
[6] Ibid. p. 15.
[7] Ibid.
[8] Ibid. p. 14.