Kauno miesto savivaldą apibrėžė Magdeburgo teisė ir pirmosios valdovų privilegijos. Kaip ir kituose Lietuvos magdeburginiuose miestuose ją sudarė atskiros institucijos: vaitas, miesto taryba ir suolininkų kolegija. Viduramžiška Magdeburgo teisės nustatyta tvarka buvo paini ir gremėzdiška, tačiau garantavo miestiečių savivaldai savarankiškumą ir tam tikrą ankstyvąją demokratinę formą, kuri turėjo oligarchijos bruožų.
Vaitas buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio iki gyvos galvos skiriamas aukščiausias miesto pareigūnas, reprezentavęs monarcho valdžią, atstovavęs miesto bendruomenės reikalus, vadovavęs suolininkų kolegijai, o taip pat sprendęs smulkias kriminalines bei ekonomines bylas. Nežiūrint į tai, pagrindinė ir reali valdžia buvo miesto tarybos kompetencija, kuri nustatinėjo ir prižiūrėjo miesto vidaus gyvenimo tvarką, rūpinosi miestiečių bendruomenės pajamomis, mokesčiais ir gerove bei sprendė jų tarpusavio civilines bylas. Miesto tarybai vadovavo kasmet iš tarybos narių – tarėjų – renkamas pirmininkaujantis burmistras, kuris buvo faktiniu savivaldos vadovu. Išskirtinę vietą taryboje užėmė raštininkas, kurį tarybos nariai rinkdavo iš šalies. Suolininkų kolegija prižiūrėjo, kad savivaldos institucijos laikytųsi Magdeburgo teisių, valdovų privilegijų ir įstatymų, o taip pat jos teismo kompetencija buvo kriminalinės ir ekonominės bylos. Nors šiems teismams pirmininkaudavo vaitas, jis neturėjo sprendimo balso teisės[1].
Kai kurios valdovų privilegijos suteikė tam tikrus saugiklius, kurie turėjo užkirsti kelią miesto savivaldos pareigūnų piktnaudžiavimams. 1540 m. Žygimanto Senojo privilegijoje buvo uždrausta giminaičiams dirbti savivaldos institucijose: tėvui ir sūnui ar broliams. Kadangi savivaldos institucijos buvo uždaros, o miesto bendruomenės atstovavimas dėl oligarchinės sistemos menko, ta pačia privilegija buvo įvesta dar viena institucija – miesto bendruomenės prisiekusiųjų kolegija, kuri betarpiškai atstovavo miestiečių bendruomenės reikalus savivaldoje. Ji prižiūrėjo savivaldos darbą ir bendrą miesto bendruomenės turtą siekdama užkirsti kelią piktnaudžiavimams. Dalies sprendimų taryba negalėjo priimti be miesto bendruomenės prisiekusiųjų pritarimo. Miesto bendruomenės prisiekusieji, suolininkai ir tarėjai kooptacijos principu buvo renkami iš miesto piliečių tarpo, tuo tarpu vaitu galėjo būti valdovo paskirtas nebūtinai miesto pilietis. Savivaldos pareigūnai turėjo eiti pareigas iki gyvos galvos, ir tik išimtiniais atvejais šių pareigų galėjo atsisakyti. Tik mirus vienam iš pareigūnų jo vietą galėjo užimti kitas asmuo. Dažniausiai karjerą miesto savivaldoje pareigūnas pradėdavo nuo žemiausios grandies – miesto bendruomenės prisiekusiojo pareigų, vėliau galėjo tapti suolininku, tuomet – tarėju, o tada jau įgydavo teisę kelti kandidatūrą ir į burmistrus[2].
Jau minėtoje 1540 m. Žygimanto Senojo privilegijoje taip pat buvo įvesta ir ūkvedžio pareigybė. Ūkvedžiu buvo renkamas vienas iš žemesniojo rango savivaldos pareigūnų. Jis prižiūrėjo ir registravo miesto finansines operacijas bei buvo atskaitinga burmistrui. Išskirtinėmis aplinkybėmis iš miesto bendruomenės prisiekusiųjų ir suolininkų tarpo rinkti statybų prižiūrėtojai, instigatoriai, provizoriai ir kt. pirmininkaujančio burmistro pagalbininkai. Taip susikūrė sistema, kuri be esminių pokyčių išsilaikė iki XVIII a. pabaigos. XVII a. antroje pusėje‑XVIII a. pabaigoje savivaldos pareigūnais buvo 1 vaitas, 1 pirmininkaujantis burmistras, 3 jo pagalbininkai (vadinti eksburmistrais iš tarėjų tarpo), 8 tarėjai, 12 suolininkų ir 12 miesto bendruomenės prisiekusiųjų. Savivaldos sistemos nustatymas ir įteisinimas sutapo su Kauno senosios rotušės statybomis.
Rotušė buvo vieta, kurioje vyko savivaldos institucijų darbas – tarybos ir suolininkų posėdžiai, taip pat joje buvo patalpos skirtos raštinei, archyvui ir kalėjimui. Siekiant apsaugoti suolininkų sprendimus nuo tarėjų įtakos, pagal taisykles jų teismas turėjo posėdžiauti atskiroje salėje[3], tuo tarpu miesto tarybos posėdžiai, kuriuose buvo aptariami svarbiausi miesto reikalai, sutraukdavo visų savivaldos institucijų atstovus. Jau nuo XVI a. vidurio į juos rinkosi ir suolininkai bei miesto bendruomenės prisiekusieji. Neaišku, ar jau tada visi posėdžių dalyviai turėjo įtakos tarybos sprendimams[4], tačiau nuo XVII a. antrosios pusės juose vis svarbesniais darėsi ir suolininkų, ir miesto bendruomenės prisiekusiųjų balsai. Ilgainiui miesto svarbiausi reikalai buvo sprendžiami visų savivaldos institucijų bendruose posėdžiuose, dalyvaujant ir pačiam vaitui. Dokumentuose įsitvirtino magistrato pavadinimas, kuris apjungė tarėjus bei suolininkus ir tapo visos miesto savivaldos sinonimu. Pradžioje suolininkams[5], o vėliau ir miestiečių bendruomenę atstovaujantiesiems dalyvavimas magistrato posėdžiuose tapo privalomu. 1762 m. magistratas susirūpino, kad į posėdžius neateina miestiečių atstovai, todėl pagrasino neatvykstantiems 5 kapų grašių bauda[6]. XVIII a. antroje pusėje į magistrato posėdžius pradėjo rinktis ir cechų atstovai bei miestiečiai, o išimtinais atvejais pradėtos šaukti visų miesto piliečių sueigos, kuriuose buvo sprendžiami miesto ūkiniai-ekonominiai ir mokesčių klausimai.
Tik išskirtiniais atvejais, jei posėdžiai negalėjo vykti rotušėje dėl remonto ar pastato avarinės būklės, jie buvo perkeliami į pirmininkaujančio burmistro namus. Tačiau būdavo ir kitų priežasčių. Nuo 1782 m. lapkričio pabaigos iki 1783 m. kovo antros pusės (t. y. daugiau nei visą žiemą) magistratas rinkosi burmistro Juozapo Chrapickio namuose dėl rotušės virtuvės patalpoje esančios krosnies, kurios „dėl kilusių šalčių nebuvo įmanoma užkurti“[7]. Magistrato posėdžiai vykdavo nereguliariai, dažniausiai juos sušaukdavo posėdžiams pirmininkaujantis burmistras. XVIII a. antroje pusėje galima pastebėti pirmuosius pokyčius. Būtent nuo tada posėdžiai prasidėdavę devintą valandą ryto[8], taip pat ilgainiui nusistovėjo ir pirmininkaujančio burmistro rinkimų data (vasario 22 d., Šv. Apaštalo Petro sosto dieną), kuomet specialiame posėdyje į rotušės antrame aukšte esančią didžiąją salę susirinkdavo miesto piliečiai ir už savo kandidatą atiduodavo balsą. Tik tuo atveju, jeigu vasario 22 d. buvo sekmadienis, rinkimai buvo nukeliami į pirmadienį (vasario 23 d.)[9].
Burmistrų rinkimų posėdžiai būdavę ypač triukšmingi ir dėl sistemingai pasikartojančių vaidų bei skundų jų atmosfera netgi priminė tuometinių bajorų seimelius. Susikirtus miesto konfesinėms ar interesų grupuotėms audringi ginčai persikeldavo ir į kasdieninius posėdžius. 1777 m. vaitas Steponas Glembockis net du kartus mėgino sutaikyti katalikus ir protestantus aiškindamas, kad pradėjus svarstyti miesto ekonominius klausimus, magistrato posėdžiai jau keletą kartų baigėsi ginčais, tarpusavio užgauliojimais ir naujų taisyklių nustatinėjimais, kurie kenkia visuotinės gerovės principams[10]. Aistras posėdžiuose dar labiau kaitino burmistrų rinkimų rezultatai, kuriuos, mėgindami sutaikyti besivaidijančias puses, sekė ne tik Kauno bajorai[11], bet ir valstybės centrinės institucijos, nes protestantai turėjo valdovų raštais patvirtintą teisę kas ketvirtus metus Kauno burmistru rinkti miestietį iš protestantų bendruomenės[12]. 1778 m. protestuodami, kad burmistru buvo išrinktas ne jų kandidatas, protestantai nustojo vaikščioti į magistrato posėdžius, o katalikai už tai juos išvadino maištininkais[13].
Bylinėjimosi tarp magistrato pareigūnų dėl asmens orumo įžeidimo veikiausiai nebuvo. Tačiau visai kitaip magistrato pareigūnai žiūrėjo į žemesnę padėtį miesto socialinėje struktūroje užimančius miestiečius. Burmistras Ernestas Licinius apskundė magistratui ūkvedžio pareigas einantį miesto bendruomenės narį Valentą Gerlėjų, kad šis nevykdo jo nurodymų ir kandžiai atsikirtinėja, o be to magistrato posėdyje prieš privilegijuotus asmenis kelia balsą, ką posėdyje patvirtino ir liudininkai. Atsižvelgdami į liudininkių parodymus ir siekdami užkirsti kelią tokiems nusižengimams, nepaklusnumui ir nepagarbai, savivaldos pareigūnai nusprendė V. Gerlėjui skirti tris dienas rotušės kalėjimo, o jeigu ir ateityje jis nepaklustų burmistrui, pažadėjo jam iškelti bylą teisme[14]. Burmistras J. Chrapickis perdavė kaltinimus tarybos teismui dėl miesto bendruomenės prisiekusiojo Jono Vildės elgesio magistrato posėdyje. Burmistro teigimu J. Vildė nesilaikė duotos priesaikos ir nustatytos tvarkos, nes viešai jį pažemino išvadinęs nepritinkamais žodžiais, todėl kilo sąmyšis ir nutrūko magistrato posėdis[15].
Iš viduramžių perimtas miesto savivaldos modelis buvo uždara hierarchinė struktūra, tačiau Kauno miesto bendruomenė taip pat buvo nevienalytė – ji oficialiai dalinta į tris luomus: magistrato pareigūnų, pirklių ir amatininkų. Daugiau privilegijų nei amatininkai turėję Kauno pirkliai senojoje rotušėje netgi turėjo savo atskirą salę[16]. Pokyčių į savivaldos struktūrą įnešė Ketverių metų seimo (1791-1792 m.) ir Gardino seimo (1793 m.) reformos, kurios atvėrė galimybes visiems miesto piliečiams, miesto teritorijoje turėjusiems nekilnojamo turto, būti išrinktais į savivaldą. Protestuodami prieš 1794 m. kovo 1 d. rinkimų rezultatus Kauno amatininkai apkaltino pirklius ir apeliuodami į naujus įstatymus aiškino apie visų miesto piliečių lygybę[17]. Reformos pakeitė magistrato sudėtį, o magistrato posėdžiai pagal naujus įstatymus rotušėje vyko kiekvieną darbo dieną, išskyrus šventines dienas. Šias reformas nutraukė Rusijos imperijos kariuomenės intervencija.
Liudas Glemža
[1] Kiaupa Z. Miestai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kultūra: tyrinėjimai ir vaizdai. Vilnius, 2001, p. 357-358; Varsackytė R., Kauno miesto valdžios žmonės XVII-XVIII a. sandūroje. KIM. Kaunas, 2004, T. 5, p. 17-23.
[2] Op. cit., p. 24, 68; Kiaupa Z. Kauno istorija. Kaunas, 2010, T. 1, p. 279-281.
[3] Kiaupa Z. Lietuvos miestų savivalda XIV-XVIII a. Lietuvos heraldika. Vilnius, 1998, p. 176-177.
[4] Kiaupa Z. Kauno istorija. Kaunas, 2010, T. 1, p. 283.
[5] Varsackytė R., op. cit., p. 16-17.
[6] 1762 09 09 Kauno magistrato posėdžio protokolas, LVIA, f. SA, b., 19587, l. 183a.
[7] 1782 11 23, 1782 12 14, 1782 12 17, 1783 03 20 Kauno magistrato posėdžių protokolai, Ten pat, l. 612, 613a, 614, 616.
[8] 1762 09 09 Kauno magistrato posėdžio protokolas, LVIA, f. SA, b., 19587, l. 183a; taip pat žr.: 1792 04 16 Kauno policinio magistrato posėdis, KAA, f. 1600 (69), a. 1, b. 617, l. 1.
[9] Plačiau žr.: Kiaupa Z., Kauno miesto metinio burmistro rinkimai XVIII a. antroje pusėje. Ministri Historiae: pagalbiniai istorijos mokslai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tyrimuose. Vilnius, 2013, p. 477-489.
[10] 1777 01 22 ir 1777 11 10 Kauno magistrato posėdžių protokolai, Ten pat, l. 429, 457-457a.
[11] 1776 04 09 Kauno bajorų kreipimasis į miestiečius, LVIA, f. SA, b. 13872, l. 230‑230a.
[12] Civinskas R., Glemža L. Kauno magistrato politinės kultūros bruožai XVIII-XIX a. sandūroje. KIM. Kaunas, 2002, T. 3, p. 73-75.
[13] 1778 03 21 Kauno magistrato posėdžio protokolas, Ten pat, l. 469.
[14] 1766 06 17 Kauno magistrato posėdžio protokolas, LVIA, f. SA, b., 19587, l. 246‑246a.
[15] 1785 09 28 J. Chrapickio kaltinimai J. Vildei į rotušės teismą, LVIA, f. SA, b. 13875, l. 163-163a.
[16] 1773 11 29 Kauno magistrato posėdžio protokolas, LVIA, f. SA, b., 19587, l. 359a.
[17] 1794 03 03 Kauno amatininkų pareiškimas Kauno magistratui, KAA, f. 1600 (69), a. 1, b. 617, l. 106.