XVII a. pradžioje Kauno pilies bokštas, kuriame buvo įsikūrusios Kauno pavieto žemės ir pilies teismų kanceliarijos, griuvo ir buvo nuplautas Neries. 1611 m. bajorams pavyko išgauti iš seimo leidimą teismų posėdžius ir kanceliarijas laikinai perkelti į privačius miestiečių namus tol, kol seniūnas pastatys naują pastatą. Tik 1638 m. Kauno seniūnas Albrechtas Stanislovas Radvila savo lėšomis suremontavo Kauno pilies bokštą, tačiau ir tada miestiečiai neatsikratė 1611 m. seimo įstatymu nustatytos prievolės. Ji buvo prisiminta iš naujo, kai bokšte posėdžiai nebegalėjo vykti. Pirmieji bajorų reikalavimai įsileisti jų teismus posėdžiauti rotušėje akivaizdžiai pasigirdo jau XVII a. pradžioje, bet tada miestiečiams pavyko apsiginti[1].
Bajorai pastebimai suaktyvėjo XVIII a. paskutiniajame ketvirtyje, kuomet Kauno rotušės rekonstrukcija ėjo į pabaigą ir pasimatė, kad naujas pastatas bus nepalyginamai erdvesnis už senąjį. Kauno bajorų norai sutapo su bendromis centrinės valdžios nuostatomis dėl sąlygų administracinių teismų darbui pagerinimo ir nuolatinių būstinių jų kanceliarijoms sutvarkymo. 1776 m. lapkričio 16 d. iš Varšuvos sugrįžęs vaitas Steponas Glembockis pasakojo, kad pavieto pasiuntiniai mėgino seimui įteikti įstatymo projektą dėl rotušės, kuriuo ketino bajorų pilies ir žemės teismus perkelti į Kauno miestiečių rotušę. Vaito tvirtinimu, Kauno bajorai buvo sustabdyti tik įsikišus pačiam valdovui ir LDK kancleriams, o rotušė palikta miestiečių žiniai[2]. Po kelių metų bajorai patys ėmė ieškoti dialogo su miestiečiais.
1780 m., pasibaigus rotušės rekonstrukcijos darbams, į magistratą kreipėsi Kauno pavieto pilies teismo sekretorius ir prašė patalpas rotušėje išnuomoti vienos kadencijos teismo darbui. Magistrato pareigūnai jam atsakė, kad miestui reikalinga visa rotušė, ir priminė, kad ne veltui ją patys perstatė ir remontavo[3]. Po poros metų bajorai kreipėsi į Nuolatinę tarybą, kurios žinioje buvo teismo institucijų darbas, o taip pat ir įstatymų aiškinimas. Bajorai rėmėsi tuo pačiu 1611 m. įstatymu bei atkreipė dėmesį, kad naujai pastatytoje rotušėje yra užtektinai vietos ir miestiečiams, ir bajorams. Bajorų reikalavimai iš Varšuvos buvo persiųsti miestiečiams, kurie privalėjo išdėstyti savo argumentus Nuolatinės tarybos Teisingumo departamentui. Miestiečius palenkti mėgino ir Kauno seniūnas Mykolas Pacas, į magistratą kreipęsis laišku. Vis tik miestiečiai nenusileido, o galutinis Nuolatinės tarybos verdiktas buvo miestiečių naudai. Bajorams liepta vadovautis 1611 m. seimo sprendimu ir toliau nuomotis patalpas posėdžiams privačiuose miestiečių namuose, o taip pat pasirūpinti pastato teismų kanceliarijoms statyba[4]. Centrinės valdžios įsikišimas ir įstatymo išaiškinimas kuriam laikui atvėsino bajorų užsidegimą. Tačiau 1789 m. žemės teismo teisėjas Adomas Kozakovskis dar kartą paprašė miestiečių leisti Kauno rotušės patalpas panaudoti pavieto reikmėms[5].
Tuo metu rotušėje šalia miestiečių savivaldos jau dirbo ir bajoriškos institucijos. XVIII a. antroje pusėje prasidėjus reformoms sparčiai augo valstybinių institucijų skaičius, o 1783 m. kauniečiai nusprendė pasikviesti į miestą iš bajorų sudarytą Geros tvarkos komisiją prižiūrėti savivaldos darbą, suskaičiuoti miesto finansus ir paspartinti ūkines reformas. Nors komisija darbą pradėjo tik 1787 m., o jos posėdžiai vyko retai, komisarai į juos rinkosi vangiai, vis tik rotušėje buvo įsteigta komisijos kanceliarija, kurios žinioje atsidūrė ir dalis miesto archyvo. 1790 m. Geros tvarkos komisija buvo panaikinta, bet jos vietoje įsteigta nauja iš bajorų sudaryta valstybinė institucija, į kurios akiratį pateko ne tik miestas, bet ir visas pavietas. Civilinė karinė komisija dalinai perėmė Geros tvarkos komisijos funkcijas, jos kanceliariją[6] ir reguliariai posėdžiavo rotušės antrame aukšte[7].
Po Gegužės 3 d. konstitucijos Kaune prasidėjo darnus bajorų ir miestiečių bendradarbiavimas, kuriems nauji įstatymai garantavo vietas vietinėse valstybinėse institucijose, be to už į Gegužės 3 d. konstitucijos tekstą įtrauktą Miestų įstatymą, išplėtusį miestiečių teises ir laisves, jie liko „amžinai“ dėkingi bajorams. Tai keitė ir miestiečių požiūrį į bajorus. Galiausiai kauniečiai sutiko rotušės pirmame aukšte išskirti, o, paprašius bajorams, pasižadėjo ir suremontuoti patalpas jų teismų posėdžiams[8]. Nors po Rusijos imperijos karinės intervencijos miestų reformos nutrūko, bajorai iš rotušės trauktis nebeketino. Laikui bėgant rotušėje vyko ne tik bajorų teismai, bet rinkosi ir pavieto seimelis. 1795 m. sausio 26‑28 d. dėl į rotušę suvažiavusių bajorų negalėjo įvykti ir magistrato posėdžiai[9]. Žlugus valstybei, sparčiai silpo miesto savivalda, o carinė administracija į rotušę sukėlė miesto karinio dalinio kanceliariją su sargyba[10]. Miestiečiai jau nebuvo vienvaldžiais rotušės šeimininkais.
Liudas Glemža
[1] Kiaupa Z., Kauno istorija. Vilnius, 2010, t. 1, p. 162-163.
[2] 1776 11 16 Kauno magistrato posėdžio protokolas, LVIA, f. SA, b. 19587, l. 422‑422a.
[3] 1780 05 02 Kauno magistrato posėdžio protokolas, Ten pat, l. 536a.
[4] 1783 04 05, 1783 04 15 Kauno magistrato posėdžių protokolai, Ten pat, l. 618, 621; 1783 04 29 Nuolatinės tarybos rezoliucija dėl Kauno rotušės, LVIA, f. SA, b. 13873, l. 607-608a; 1783 m. Kauno miestiečių memorialas Teisingumo departamentui dėl Kauno rotušės, AGAD, tzw. ML, dz. VII, b. 91, l. 560-561.
[5] 1789 07 03 Kauno magistrato posėdžio protokolas, LVIA, f. SA, b. 19560, l. 54.
[6] Plačiau: Glemža L., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų sąjūdis 1789‑1792 metais. Kaunas, 2010, p. 23-24, 93-97.
[7] 1791 08 16 Kauno magistrato posėdžio protokolas, LVIA, f. SA, b. 19560, l. 113.
[8] 1792 04 23 Kauno policinio magistrato posėdis, KAA, f. 1600 (69), a. 1, b. 617, l. 4-4a.
[9] Įrašas Kauno magistrato protokolų knygoje: Ten pat, l. 135a.
[10] Pilypaitis A. Kauno rotušė. Vilnius, 1961, p. 37.