Jau XV a. antrojoje pusėje ir pabaigoje besiplečiančiame mieste, tuometiniame užmiestyje, įkuriamos kapinės ir jose pastatoma Šv. Gertrūdos bažnyčia. Ši šventoji paprastai rūpinosi svetimšaliais, ligoniais ir vargšais. Kapinių atsiradimas tokioje vietoje atskleidžia sparčią miesto plėtrą, kitaip būtų sunku paaiškinti naujų kapinių poreikį užmiestyje. Netoli nuo bažnyčios buvusi smėlio kalva (Totorių kampas) nebuvo užstatyta ir nuo XVI a. čia imtos įrenginėti gamybinės keramikos degimo krosnys. Šių gamybinių krosnių liekanos miesto pakraštyje taip pat liudija spartų augimą: matyt, jų atsiradimą lėmė ir nuo XV a. pradžios šioje vietoje, prie Nemuno, besiplečiantis kaimas. Šv. Gertrūdos koplyčia paminima 1503 m., kada karalius Aleksandras ją kartu su Šv. Mikalojaus bažnyčia dovanojo Kauno parapinei bažnyčiai.
Po bažnyčios vakarinės sienos pamatais aptikti dveji, statybos metu apardyti, griaučiai. Tad pradinė bažnyčios paskirtis kaip tik galėjo būti kapinėms skirta koplyčia. Mirusieji palaidoti skobtiniuose karstuose. Viename kape palaikų krūtinės srityje rasta įkapių detalė – žalių stiklinių karolių rožinis, kituose – gintaro karolis, žvangutis[1]. Trisienės apsidės pamatų praplatėjimas žymi šventoriaus paviršių buvus 0,4 m giliau nei dabartinis. Kiek vėliau, pamatus glaudžiant prie presbiterijos sienos, pristatyta ir zakristija. Bokštas greičiausiai iškilo XVI a. antrojoje pusėje – jo statybos pradžią patikslino po bokšto pamato šiaurės vakarine kolona rastas kapas. Čia kartu su mirusiojo palaikais aptiktas Žygimanto Augusto 1552 m. denaras, o statant bokštą kapas apardytas.
Tyrimų metu bažnyčioje surastos dviejų skirtingų laikotarpių grindų liekanos. Senosios bažnyčios grindys buvo 0,7 m gylyje, klotos iš 0,2x0,2 m dydžio rusvų keraminių plytelių. Kitos grindys buvo įrengtos gerokai aukščiau – apie 0,3 m gylyje[2]. Tai jau vėliau klotos grindys. Giliau atrasta XV a. pabaiga‑XVI a. viduriu datuojamų bažnyčios grindų likučių, vėliau pastatas tvarkytas, perstatytas, todėl ir antrosios grindys yra iš XVI a. 7‑9 dešimtmečių, kuomet aplink buvo išsiplėtusios kapinės. Tai patvirtina ir istorinės žinios. Tikriausiai statant bokštą bei zakristiją buvo tvarkomas ir bažnyčios vidus, o grindys pakeltos apie 0,3‑0,4 metro. Tokia sluoksnio ir grindų struktūra neigia kartais pateikiamą versiją apie ankstyvesnę presbiterinės bažnyčios dalies statybą[3], bei liudija vienalaikę abiejų dalių statybą (ar galimą vėlesnį presbiterijos pristatymą). Skliautuoti rūsiai išmūryti tik XVIII a. pabaigoje. Stogas praeityje buvo dengtas plokštinėmis čerpėmis. Kol kas sunku paaiškinti šios bažnyčios akivaizdžiai netaisyklingą planą – ar tai vien pastangos išryškinti jos siluetą Vilniaus kelio fone kartu atsisakant langų šiauriniame fasade.
Šventoriuje prie Šv. Gertrūdos bažnyčios mirusieji buvo laidojami nuo XV a. iki XVII a. vidurio, iki bažnyčios sugriovimo per 1655‑1661 m. karą[4]. Laidojant galva būdavo atsukama į vakarus, rankos sudedamos ant krūtinės arba juosmens. Palaikai atsidurdavo vieni ant kitų, perkasant ankstesnių kapų duobes. Retkarčiais į kapus buvo įdedama monetų, varinių žiedų. XVI a. pabaigoje į vakarus nuo bažnyčios įkurtos evangelikų liuteronų kapinės, aptvertos mūro tvora[5]. Nerandama antkapinių paminklų pėdsakų, tad manoma, jog jie buvę paprasti, mediniai ir mūsų dienų nepasiekė. Tačiau būta ir kitaip, štai iš 1669 m. akto sužinota, kad liuteronų kapinėse (greta Šv. Gertrūdos bažnyčios šventoriaus) Hanusui Naugardui buvo pastatytas labai prabangus paminklas – antkapinė plyta marmurinė, o visuose keturiuose jos kampuose stovėjo skulptūros[6].
1750 m. šioje vietoje įkuriama rokitų labdaringa brolija ir vienuolynas, o jos nariai imasi prižiūrėti vyrų bei moterų ligonines. Tyrimų metu atrasti buvusio medinio vienuolyno pastato pamatai.
Mindaugas Bertašius
[1] Juknevičius, A. Kaune, Šv.Gertrūdos bažnyčioje ir šventoriuje atlikti archeologiniai tyrimai. ATL 1988 ir 1989 metais. Vilnius: 1990, LII, p. 141.
[2] Bertašius, M. Tyrimai Šv. Gertrūdos bažnyčioje Kaune. In ATL 1992 ir 1993 metais. Vilnius: Diemedis, 1994, p. 211‑212.
[3] Jankevičienė, A.. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gotika: sakralinė architektūra ir dailė. Vilnius: VDA, 2002, p. 141.
[4] Juknevičius, op cit., p. 142.
[5] Juchnevičius, A. Kauno senamiesčio 35 kvartalas. Laisvės alėja 101 A. Archeologinių tyrimų ataskaita. /1987 m./, I–II dalys. Kaunas, 1988, LII B. 1367, 1368.
[6] Oksas, J. Buvusios Kauno evangelikų – liuteronų bažnyčios bei parapijos pastatų komplekso (senamiesčio 14 kvartalo) istoriniai tyrimai. Kauno istorijos metraštis, t. 2. Kaunas: VDU, 2000, p. 184.