Bernardinų valdos apėmė Senamiesčio vakarinį pakraštį. Jie įsikūrė 1471 m. ten, kur Kazimiero Jogailaičio maršalka, Gardino seniūnas Stanislovas Sudivojaitis, amžiams suteikė bernardinams savo paveldėtą dvarą su daržu šalia Kauno pilies, ant Nemuno kranto. Per 30 metų buvo pastatytas sudėtingas mūrinių pastatų – bažnyčios ir vienuolyno – kompleksas. Tolyn į pietų pusę tęsėsi ūkinės bernardinų valdos. Atrodo, bent dalis valdų buvo aptverta aštriakuolių tvora. Tyrimų metu nuolaidėjančiame Santakos terasos šlaite aptikta medinių stulpų tvoros liekanų, o tvorai naudota pušies mediena datuota 1521-1522 metais[1].
Vienuolių įsikūrimas skatino taikyti kitose šalyse paplitusias tradicijas. Jų brolijos formavo stipresnius dvasinius ryšius ne vien tik tarp vienuolių bei pasauliečių. Brolijų šventės perėmė senųjų pagonių tradicijas mirusiesiems pagerbti, kartu stiprindamos giminių ryšius; tokios pamaldumo formos užtikrino vienuolių išlaikymą[2]. Tačiau vėliau, po didingos bažnyčios ir vienuolyno statybos darbų, bernardinų provincijos Kauno konventui reikalai klostėsi ne taip sėkmingai. XVI a. viduryje labai sumažėjo brolių skaičius ir jie nebesugebėjo išlaikyti didžiulio vienuolyno. Siekdami gauti pajamų, pradėjo pardavinėti bažnyčios papuošalus, o vienuolynui priklausančią žemės valdą išdalino pasauliečiams – namams statyti ir daržams veisti[3]. Tad amžiaus pabaigoje didžiuliame ir ilgame sklype buvo pristatyta daug medinių miestiečių pastatų ir jie kėlė nuolatinę gaisrų grėsmę. Nuo suplanuotos miesto dalies, kurioje randame ištisinį ilgą kvartalą, suskaidytą miestiečių sklypais, bernardinų valdas skyrė Bernardinų gatvelė. Ji, matyt, atspindi jau nuo XV a. pradžios susiformavusią ribą tarp seniūno dvaro ir miesto valdų, kuria ir ėjo gatvelė.
Iš 1579 m. Stepono Batoro dekreto žinoma, kad miestiečiai bernardinų žemėje turėjo užėmę šešiolika sklypų, kuriuose daugiausia stovėjo mediniai namai[4]. Tik vienoje valdoje minimas mūrinis namas, apstatytas mediniais pastatais. Greičiausiai šio namo likučių (rūsys ir gamybiniai įrenginiai) buvo surasta tyrimų metu[5]. Gana netaisyklingos, šiek tiek trapecinės formos pastatas su rūsiu buvo apie 19 m ilgio; statybų būdas sietinas su XVI amžiumi. Greičiausiai namas statytas XVI a. viduryje, kuomet Kauno konventas dėl skurdo buvo linkęs perleisti sklypus miestiečiams. Matyt, dar vėliau, plečiant gamybinę veiklą, už namo buvo įrengta hipokausto tipo krosnis (gerai išlikusi iki tyrimų pradžios). Tai iliustruoja nevykusias Kauno bernardinų pastangas atgauti miestiečiams perleistus sklypus.
Nepaisydami minėto 1579 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovo dekreto, kuriuo reikalaujama nugriauti bernardinų valdose buvusius miestiečių pastatus, ir, palaikomi magistrato, miestiečiai pasipriešino. Ginčas dėl žemių nusitęsė iki XVIII a. pabaigos[6]. Archeologinių tyrimų metu šioje dalyje daugiausia randama neryškių medinio užstatymo pėdsakų, kita tyrimų medžiaga apskritai sunkiai interpretuojama. Tačiau palengva bernardinams pavyko išsiplėsti: XVI a. pabaigoje ir XVII a. pradžioje bernardinų ir bernardinių vienuolijų valdos įsikūrė prie rotušės aikštės, anksčiau suplanuotuose miestiečių sklypuose. Iki tol čia minima buvus daug miestiečių sklypų. Sprendžiant iš miesto planavimo ir sklypų analizės, naujos bernardinų valdos aprėpė bent šešis miestiečių sklypus šiaurės vakariniame miesto aikštės pakraštyje[7].
Atgavus dalį anksčiau užimtų sklypų, bernardinai XVI a. pabaigoje išplėtė Šv. Jurgio bažnyčios šventoriuje buvusias kapines ir įrengė naujas dideles kapines vakarinėje miesto dalyje. XVII a. pradžioje jos dar padidintos – prijungti keli miestiečių sklypai. Suardytų kapų likučių aptikta įvairiose vietose visoje erdvėje tarp bernardinų ir bernardinių vienuolynų[8]. Deja, klojant miesto komunikacijas šie kapai nebuvo tyrinėjami ir vertinga antropologinė medžiaga negrąžinamai prarasta.
Naujai įrengtose kapinėse 1625 m. buvo pastatyta Šv. Mykolo Arkangelo koplyčia, nugriauta 1812 m. Yra žinoma, kad Napoleono kariuomenės tarnybos, 1812 m. karo metu, čia buvo pastačiusios duonos kepimo krosnis. Matyt, koplyčia ir buvo išgriauta krosnims įrengti. Siekiant nustatyti koplyčios vietą, tyrimų metu paaiškėjo, jog statinys visiškai sugriautas, giliose perkasose pavyko rasti tik kampinių arkinio pamato atramų pėdsakų[9]. XVII a. pradžioje, plečiant bernardinų kapines, buvo pastatytas varpinės bokštas. Architektūros detalių analizė atskleidžia, kad bokštas statytas pritaikant buvusio mūrinio pastato sieną ir rūsio laiptinę.
Pietinėje bernardinų valdos dalyje nuolat vyko ūkinė veikla. Čia būta įvairios paskirties pastatų: veikė kalvė, keliose vietose aptikta spalvoto metalo lydymo pėdsakų, pjaustytas ir apdirbtas kaulas. Tyrimų metu išaiškėjo, jog čia buvo liejami ir varpai. Jie galėjo būti skirti Šv. Jurgio bažnyčiai. Bernardinų vienuolyno kieme buvusi ir gana gerai išlikusi, varpų liejimo dirbtuvė atskleidžia amato kompleksiškumą ir leidžia suvokti gamybos procesą. Ją sudaro bronzos lydimo krosnis (rastas apie 1,5–1,6 m dydžio krosnies padas), peleninė, į kurią sukrisdavo medžio ar medžio anglies pelenai (tai 2,3 m ilgio pailga duobė apribota plytų sienelėmis), ir greta įrengta varpui lieti skirta duobė su paruošta varpo forma[10]. Tuščiavidurė varpo forma mūryta iš plytų ir molio, apie 0,7 m aukščio. Formos pagrindas apteptas moliu ir išdžiovintas apdegant, tačiau, atrodo, ji nebuvo iki galo baigta – neužglaistytas šonas. Tad nepanaudota liejimo forma buvo užpilta smėliu ir taip išsaugota vėlesniam darbui. Tačiau, sprendžiant iš pelenų, degėsių, apsilydžiusių bronzos likučių ir degusio krosnies pado, greičiausiai čia buvo liejama ir daugiau varpų, tik paskutinis dėl kažkokių priežasčių nebuvo pagamintas. Matyti, kad virš lydymo dirbtuvės buvusi įrengta pašiūrė, nes greta rasta mūrinių stulpaviečių liekanų.
Mindaugas Bertašius
[1] Žalnierius, A. Kauno senamiesčio 3 kv., sklypo Santakos g. nr. 14, 2006–2007 m. tyrinėjimų ataskaita, T. I. Kaunas, 2008, LII B. 4782
[2] Rowell, S. C. Pranciškonų (konventualų) ordino įsitvirtinimas Lietuvoje XV a.: Vilniaus pavyzdys. Pirmieji pranciškonų žingsniai Lietuvoje XIII-XVII a. Vilnius: Aidai, 2006, p.32-53 (cit.38).
[3] Oksas, J. Kauno senamiesčio 3 kvartalas (tarp Papilės, Trakų, Rotušės a., Muziejaus ir Santakos g.), istoriniai tyrimai. Vilnius-Kaunas, 1982, MBA, p. 25.
[4] Ibid., p. 26.
[5] Žalnierius, A., Baliliūnaitė, D. Kauno senamiestis, 3 kvartalas. Sklypas Muziejaus g-vė Nr. 11A. 1997 m. archeologinių tyrimų ataskaita. T. I–II. Kaunas, 1998, LII B. 2990, 2991.
[6] Oksas, J.. Kauno senamiesčio 3 kvartalas (tarp Papilės, Trakų, Rotušės a., Muziejaus ir Santakos g.), istoriniai tyrimai. Vilnius-Kaunas, 1982, MBA, p. 27.
[7] Bertašius, M. Dingęs miestas. Viduramžių Kaunas archeologinių tyrimų duomenimis. Kaunas: KTU, 2013.
[8] Žalnierius A., Balčiūnas, D., Bertašius, M. J. Naujalio vid.meno mokykla. Architektūros paminklas Papilės g. Nr. 5, archeologiniai tyrimai. T. I, tyrimų fiksacija (brėžiniai). Kaunas, 1983, KPD F5-3-534; Žalnierius, A., Balčiūnas, D., Bertašius, M. J. Naujalio vid. meno mokykla. Architektūros paminklas Papilės g. Nr. 5, archeologiniai tyrimai. T. II, radinių piešiniai ir fotofiksacija. Kaunas, 1983, KPD F5-3-535.
[9] Balčiūnas, D., Vaškelis, A., Bertašius, M. XIV–XIX a. architektūros paminklo Kauno senamiesčio 3 kvartalo archeologinių tyrimų ataskaita, T. I–III. Kaunas, 1988, KPIA F5–153.
[10] Žalnierius, A., Baliliūnaitė, D. Kauno senamiestis, 3 kvartalas. Sklypas Muziejaus g-vė Nr. 11A. 1997 m. archeologinių tyrimų ataskaita. T. I–II. Kaunas, 1998, LII B. 2990, 2991.