Liuteronų bažnyčia susikūrė Vokietijos mieste Vitenberge augustinų vienuoliui Martinui Liuteriui 1517 m. paskelbus garsiąsias 95 tezes. Netrukus liuteronų tikėjimas pasiekė Prūsiją. 1525 m. Vokiečių ordino didysis magistras Albrechtas Hohencolernas priėmė liuteronybę ir paskelbė apie pasaulietinės Prūsijos hercogystės sukūrimą. XVI a. viduryje protestantiškos Reformacijos idėjos per vokiečių pirklius ir amatininkus pasiekė Kauną.
1558 m. paminėtas liuteronų pastorius Dovydas Zomeris (Sommer), o 1577 m. prie Turgaus aikštės, Vokiečių (Vokės) kampe, privačiuose namuose pradėjo veikti liuteronų maldos namai, buvo laikomos viešos pamaldos[1]. Išore liuteronų bažnyčia nesiskyrė nuo gyvenamo namo. Pagrindiniai liuteronybės išpažinėjai Kaune buvo vokiečiai, o visi pastoriai kilę iš Prūsijos arba Vokietijos. Žymus Kauno pastorius Paulius Oderbornas parašė biografinę apybraižą „Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano Vasiljevičiaus gyvenimas“ (išspausdinta Vitenberge 1585). Liuteronai turėjo mokyklą, špitolę, netoli Šv. Gertrūdos bažnyčios įkūrė kapines, aptvertas aukšta mūro tvora.
Tikėtina, kad XVII a. liuteronų Kaune buvo apie 500, t.y. apie 100 šeimų. Nors didžiųjų krizių metais liuteronų sumažėdavo, bet skaičius vėl atsistatydavo ir išliko maždaug stabilus iki XVIII a. pabaigos. Netgi Katalikiškosios Reformos laikais liuteronų bendruomenė Kaune buvo gausi. Liuteronų tikybos reikalus tvarkė pasaulietinė bažnyčios taryba, kurios 6 nariai buvo renkami kas trejus metus. 1632 m. tarybos narių skaičius išplėstas iki 12[2], o 1679 m. – iki 26[3].
1633 m. liepos 20 d. liuteronai gavo valdovo Vladislovo Vazos leidimą remontuoti bažnyčią ir kapinių tvorą. Įtampai tarp katalikų ir liuteronų didėjant, 1640 m. katalikai iš Vladislovo Vazos išgavo paliepimą liuteronams nugriauti savo bažnyčią. Tačiau panašu, kad liuteronai sprendimo nevykdė, o 1643 m. paliepimas buvo atšauktas. Liuteronai pažadėjo nedidinti savo bažnyčios. Jie gavo teisę laisvai išpažinti savo tikėjimą, turėti ir remontuoti bažnyčią bei kapines[4]. Tokias teises liuteronams patvirtino valdovas Jonas Kazimieras Vaza 1649 m. sausio 29 d.[5]
Liuteronai nuo pat atsiradimo aktyviai dalyvavo Kauno miesto valdyme – jie kartu su katalikais buvo Kauno miesto burmistrais, tarėjais ir suolininkais. Nepaisant katalikų nepasitenkinimo 1655 m. leista į magistratą rinkti 6 liuteronus: 3 tarėjus ir 3 suolininkus[6]. Kauno liuteronų bendruomenė greta Vilniaus buvo viena pastoviausių ir stipriausių LDK miestuose[7]. Nors Kaune tarp liuteronų ir katalikų pastoviai vyko nedideli konfliktai ir kilo nepasitenkinimas, tačiau tai neišaugo į kruviną karą.
XVII a. vidurio Rusijos okupacijos metu Turgaus aikštėje stovėję senieji liuteronų maldos namai buvo praktiškai sugriauti – liko stovėti tik keturios plikos išorinės sienos, tikintieji melsdavosi po atviru dangumi, įsirengę laikinas pastoges, o katalikai siekė uždrausti bažnyčios atstatymą. Vis dėlto bažnyčios atstatymas iki 1665 m. buvo užbaigtas[8]. Tačiau katalikai, ypač tuometinis Kauno parapijos klebonas Benediktas Žuchorskis, dėjo visas pastangas, kad greta katalikų bažnyčių centrinėje miesto aikštėje stovėjusioje liuteronų bažnyčioje (nors iš išorės nesiskyrusiai nuo miestiečių namų) pamaldos būtų uždraustos ir nepiktintų katalikų, neprovokuotų konfliktų.
Galiausiai kompromisas tarp katalikų ir liuteronų buvo pasiektas 1676 m. Liuteronams buvo leista Kaune laikyti pamaldas, tačiau jie turėjo pasistatyti savo maldos namus toliau nuo centrinės miesto aikštės – parinkta nuošalesnė vieta prie Nemuno[9]. Švč. Trejybės mūrinė liuteronų bažnyčia buvo pastatyta 1682-1683 m. Ji negalėjo turėti jokių išorinių bažnyčios bruožų: neleista turėti bokšto ir kryžiaus. Didžiojo altoriaus įrengimą 1692 m. finansavo pirklys Johanas Hofmanas jaunesnysis[10]. Trijų tarpsnių gausiai medžio raižiniais išpuošto barokinio altoriaus pirmajame tarpsnyje buvo Nukryžiuotojo Jėzaus paveikslas su Švč. Mergelės Marijos ir šv. Marijos Magdalenos statulomis. Antrajame tarpsnyje skulptūromis pavaizduota Švč. Trejybė su keturiais angelais, o viršutiniame tarpsnyje buvo Išganytojo, laikančio vėliavą, statula. Mensą puošė Paskutinės Vakarienės raižinys[11]. Liuteronai negaudavo paramos iš valstybės ar miesto, tačiau jų bendruomenės nariai buvo turtingesni ir patys gebėjo išlaikyti bei išpuošti savuosius maldos namus.
Tik Rusijos okupacijos laikais, 1860-1862 m., kai katalikai nebegalėjo daryti įtakos kitų konfesijų žmonėms, liuteronams buvo leista prie bažnyčios pristatyti bokštą, nuo Nemuno pusės į bažnyčią įrengtas įėjimas. Kauno liuteronų bendruomenė visą tą laiką išliko vokiška. Tik nuo 1930 m. liuteronų bažnyčioje imta melstis lietuvių kalba[12]. Sovietmečiu uždaryta, bažnyčia atsikūrė 1989 m., šiuo metu joje meldžiasi tiek evangelikai liuteronai, tiek evangelikai reformatai.
Vaida Kamuntavičienė
[1] Oksas, J., Buvusios Kauno evangelikų – liuteronų bažnyčios bei parapijos pastatų komplekso (senamiesčio 14 kvartalo) istoriniai tyrimai. Kauno istorijos metraštis. Kaunas, 2000, t. 2, p. 186-187.
[2] Kiaupa, Z. Kauno istorija. Vilnius, 2012, t. 1, p. 319-321.
[3] Varsackytė, R. Kauno miesto ir bažnyčios kultūrų sąveika XVI a. pabaigoje‑XVIII a. pabaigoje. Daktaro disertacija. Vadovas prof. Zigmantas Kiaupa. Kaunas, 2006, p. 108.
[4] Kiaupa, Z., op.cit., p. 124, 333.
[5] Oksas, J., op. cit., p. 189.
[6] Kiaupa, Z., op. cit., p. 124, 334.
[7] Varsackytė, R., op. cit., p. 110.
[8] Oksas, J., op. cit., p. 190-191.
[9] Varsackytė, R., op. cit., p. 183-184.
[10] Varsackytė, R., op. cit., p. 194.
[11] Oksas, J., op. cit., p. 194.
[12] Varsackytė, R., op. cit., p. 129.