Jėzuitų ordiną (Societas Jesu) įkūrė šv. Ignacas Lojola (1491-1556) Romoje 1540 m. Jėzuitų gyvenimas buvo paremtas asmeninėmis dvasinėmis pratybomis, keliu į sielos išganymą. Jėzuitai siekė patys ugdytis ir ugdyti kitus, rūpinosi tikėjimo sklaida visuomenėje, jaunimo mokymu; aktyviai įgyvendino Katalikų bažnyčios reformas po Tridento bažnytinio susirinkimo. Vilniuje jėzuitai įsikūrė 1569 m., pakviesti Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus. 1608 m. susikūrė Lietuvos jėzuitų provincija. Nuo XVII a. trečiojo dešimtmečio jėzuitai siekė įsikurti strategiškai svarbiame LDK mieste – Kaune.
1642 m. į Kauną atvykę jėzuitai apsigyveno jiems dovanotuose Rotušės aikštėje stovėjusiuose mūriniuose brolių Alberto, Kazimiero ir Petro Kojalavičių namuose. Iš liuteronų nusipirko XV a. pabaigoje statytą pirklio S. Dulkės namą, šiandien geriau žinomą Perkūno namo vardu[1], taip pat Žemaičių kašteliono Jono Lackio mūrnamį[2]. Įvairių asmenų (Kauno maršalkos Andriejaus Skorulskio, Ariogalos tijūno, Žemaičių žemės teisėjo Petro Šiukštos ir Kauno pateisėjo Martyno Piadzevskio) dovanojimus jėzuitams patvirtino 1673 m. Varšuvos seimas, amžiams juos palikdamas vienuolyno nuosavybei ir dvasinei teisei. Taip pat vienuolyno nuosavybei ir bažnytinei teisei aprobavo tuščią kaimą Kaunakiemyje ir tuščią valaką Veršvų kaime[3]. Turėdami visuomenės materialinę paramą, aprobuotą pagrindinės Abiejų Tautų Respublikos bajorų institucijos – seimo, jėzuitai galėjo plėtoti savo veiklą Kaune ir apylinkėse.
1649 m. Kaune jau gyveno 10 jėzuitų. Tais pačiais metais prie vienuolyno pradėjo veikti jėzuitų mokykla, turėjusi 4 klases. 1653 m. ji išaugo į kolegiją. Joje buvo dėstoma pagal šv. Ignaco Lojolos parengtą studijų programą (Ratio et institutio studiorum), daugiausiai dėmesio skiriant lotynų kalbai ir retorikai. Šių pamokų metu buvo gaunama ir geografijos bei istorijos žinių. Vyravo scholastinė dėstymo metodika – mintinas kūrinių mokymasis, komentavimas su mokytojo pagalba. Aukštesnėse klasėse mokyta filosofijos, apėmusios ir matematiką bei metafiziką[4]. XVIII a. antrojoje pusėje kolegijoje pradėta dėstyti prancūzų kalba, astronomija, o kaip atskiros disciplinos – istorija ir geografija. Tam įtaką padarė Apšvietos epocha.
Kauno jėzuitai buvo žymūs mokslininkai. Albertas Vijūkas-Kojalavičius (1609-1677) parašė dviejų tomų Lietuvos istoriją (išspausdinta I dalis 1650 m. Dancige, II dalis 1669 m. Antverpene), LDK Bažnyčios istoriją, pavadintą „Įvairenybės apie Bažnyčios būklę Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“ (išleista Vilniuje 1650 m.), sudarė Lietuvos bajorų herbyną ir t.t. A. Vijūkas-Kojalavičius pagrįstai laikomas žymiausiu XVII a. Lietuvos istoriku. Kaune gyveno ir mirė garsusis dvasingumo teologas, istorikas Mikalojaus Lancicijus (1574-1653). Kaune mokytojavo vienas žymiausių baroko architektų Tomas Žebrauskas (1714-1758).
1653 m. prie jėzuitų kolegijos pradėjo veikti Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo sodaliacija arba brolija. Jos nariais galėjo būti tik vyrai, pagrindinį dėmesį skyrę narių dvasinio gyvenimo ugdymui, o ne viešojo kulto plėtojimui. Sodaliacijų nariai turėjo tapti dvasininkų pagalbininkais, padedančiais skleisti tikėjimą per pamaldumą Švč. Mergelei Marijai[5].
XVII a. jėzuitai meldėsi įvairiose Kauno bažnyčiose (daugiausia Šv. Mikalojaus benediktinių ir parapinėje) bei laikinose koplyčiose, įrengtose J. Lackio ar Perkūno namuose. Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčios statyba užtruko iki pat XVIII a. pradžios. Darbus užbaigti sutrukdė XVII a. vidurio Rusijos okupacija, kurios metu vienuolynas buvo sugriautas. 1666 m. pradėtą statyti bažnyčią 1668 m. nuniokojo gaisras. Tęsiamus darbus sustabdė XVIII a. pradžios karas, po jo kilęs maro protrūkis. 1709‑1710 m. Kaune slaugydami sergančiuosius išmirė visi jėzuitai. Galiausiai 1720 m. buvo baigti pagrindiniai statybos darbai, 1722 m. – pašventintas didysis Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčios altorius. Tačiau 1732 m. Kauną, o kartu ir jėzuitų bažnyčią vėl nusiaubė gaisras.
Po naujų remontų 1759 m. Žemaičių vyskupas Antanas Tiškevičius konsekravo Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčią, kurioje buvo 12 altorių[6]. Didžiojo Nukryžiuotojo Jėzaus altoriaus autorius buvo jau minėtas architektas Tomas Žebrauskas. 1783 m., be didžiojo altoriaus, bažnyčios inventoriuje minimi ir kiti: prie pirmosios piliorių eilės – Šv. Pranciškaus Ksavero altorius su šv. Jono Pranciškaus Redžio paveikslu viršutinėje dalyje ir Šv. Ignaco Lojolos altorius su šv. Pranciškaus Bordžijos paveikslu viršuje. Šie altoriai sukurti iš dirbtinio marmuro (falszmarmurowe) su gipso puošyba. Prie antrosios piliorių eilės buvo išdėstyti Šv. Stanislovo Kostkos altorius su šv. Barboros paveikslu antrajame tarpsnyje ir Šv. Aloyzo altorius su šv. Teresės paveikslu antrajame tarpsnyje. Prie trečiųjų piliorių buvo Šv. Juozapo ir Šv. Tado altoriai, prie ketvirtųjų – Šv. Jono Nepomuko ir Šv. Tomo apaštalo altoriai. Dviejose bažnyčios koplyčiose įrengti dar du altoriai: Jėzaus titulo, kuriame buvo patalpinta Antakalnio Jėzaus statula (aprengta suknia ir raudono aksomo apsiaustu), ir Švč. Mergelės Marijos Nekaltai Pradėtosios (jėzuitų sodaliacijos) altorius, kurio antrajame tarpsnyje buvo šv. Kazimiero karalaičio paveikslas. Visi šie minėti altoriai taip pat buvo papuošti pagal to meto madą – dirbtiniu marmuru. Švč. Mergelės Marijos Nekaltai Pradėtosios tapytą figūrą dengė sidabro aptaisai[7]. Matome bažnyčioje buvus pagrindinių jėzuitų ordino šventųjų atvaizdus.
Pabaigę bažnyčios įrengimą, vienuoliai ėmėsi mūryti vienuolyną. 1761-1768 m. iškilo naujas dviaukštis mūrinis jėzuitų vienuolynas ir kolegijos rūmai. XVIII a. viduryje vienuolynas ir kolegija pasiekė savo klestėjimo viršūnę.
Deja, 1773 m. popiežiaus Klemenso XIV bule jėzuitų ordinas buvo panaikintas, o vienuolyno ir kolegijos pastatus palaipsniui iki 1797 m. perėmė pranciškonai[8]. Livonijos kanauninkas Mikalojus Velička prie Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčios fundavo kleboniją, paskirdamas lėšų kunigo, įpareigoto kas savaitę aukoti vienerias mišias už M. Veličkos ir jo įpėdinių kunigų sielas, išlaikymui[9]. Nors 1814 m. Rusijos imperijoje jėzuitų ordinas buvo atkurtas, tačiau į Kauną jėzuitai nebegrįžo. 1819‑1823 m. jėzuitų vienuolyno antrame aukšte, buvusioje celėje įrengtame bute, gyveno žymus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės poetas Adomas Mickevičius, mokytojavęs Kauno apskrities mokykloje. 1825 m. bažnyčia atimta iš katalikų ir paversta cerkve, 1843 m. tapusia Aleksandro Nevskio soboru[10].
1923 m. jėzuitai grįžo į Kauną, suremontavo bažnyčią, o ant dviaukščio vienuolyno pristatė dar du aukštus. 1949 m., sovietinės okupacijos laikais, bažnyčia ir vienuolynas uždaryti. Jėzuitai vėl grįžo į savo namus tik 1990 m. Po dviejų metų atšventino bažnyčią, o vienuolyno patalpose, šalia savo celių, įrengė Kauno jėzuitų gimnaziją.
Vaida Kamuntavičienė
[1] Varsackytė, R. Kauno miesto bažnyčios ir kultūrų sąveika XVI a. pabaigoje – XVIII a. pabaigoje. Daktaro disertacija. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2006, p. 65.
[2] Kiaupa, Z. Kauno istorija. Vilnius, 2012, t. 1, p. 329.
[3] Volumina legum. Petersburg, 1859, t. 5, s. 89.
[4] Varsackytė, R., op. cit., p. 146-147.
[5] Varsackytė, R., op. cit.,p. 89-90, 95.
[6] Varsackytė, R., op. cit.,p. 181-182.
[7] Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčios inventorius, 1783 09 04, Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau – VUB), F4-34311 (A-1729), l. 2 rv.
[8] Varsackytė, R., op. cit.,p. 65-66.
[9] Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčios inventorius, 1783 09 04, VUB, F4-34311 (A-1729), l. 5v.
[10] Šinkūnaitė, L. Kauno jėzuitų vienuolynas ir šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčia. Lietuvos vienuolynai. Vilnius, 1998, p. 101.